…B L I G…B L O G…B L U G…

Yra visatoje daiktų, kurių į spintos kampą neužkiši: jie nuolat nemaloniais būdais (pvz. nepageidaujamu poveikiu asmenybei) primena apie save ir verčia turėti su jais bent jau estetinį (t.y. pasibjaurėjimo arba pasigrožėjimo) santykį. Vienas iš tokių yra mėnulis.

Man jau atrodė, kad mano vaikystės mėnulis — būsimų mokslinių ar ten karinių stočių, drąsių kosmoso inspektorių ir melioratorių mėnulis dingo kartu su šaltuoju karu (žr. puikią Viktoro Pelevino fikciją apie tai). Man jau dingojosi, kad mano jaunystės mėnulis — dеpresijos, ilgesio ir nepatenkinto libido mėnulis, papuoštas įžvelgiamais ant paviršiaus veidais, neva romantiška eilėdara ir prasta proza — taip pat amžiams nutolo kartu su ta nelengvos brandos stotele (pamenu, per vieną ypač jaudinančią pilnatį paskambinau vienam savo grupiokui 12 h. ir kvaršinau jo mieguistą galvą 8-o a. kinų poezijos pavyzdžiais, žinoma, apie mėnesieną ir draugystę, sutvirtinamą vynu).

Vėliau, brandesniame amžiuje, teko ne kartą susidurti su moterų agresijos ir smurto pateisinimais mėnulio fazėmis (kas man visuomet kėlė mažesnę pagarbą ir supratimą už prasto elgesio aiškinimą priešmenstruaciniu sindromu). Tačiau, jei mano ankstesnius santykius su šiuo dangaus kūnu galima labiau iliustruoti Jurgos Ivanauskaitės ar Viktoro Pelevino rašiniais, tai dabartinis jaunimas patiria visai kitokią jojo įtaką.

Gal būt Nietzsche buvo teisus dėl “amžinojo sugrįžimo”, o gal tai paryškėjusi kartų kaita (vertybės, svajonės ir pan.) — bet šiuo metu Mėnulis yra tapęs daugybės merkantilinių (kas palyginti nauja) ir inžinerinių (kas nenauja, bet skamba naujai finansinių svajų kontekste) projektų taikiniu. Maža to, visi šie aplink-žemiški projektai pradeda dominti netgi tokius trapaus grožio jaunuolius-medalininkus (turiu omeny spaudos numylėtinį Karolį Balčiūną), kurie, atrodytų, turėtų domėtis kur kas romantiškesniais dalykais. Na ką gi — vėl grįžta paguodžiančios “Техника молодёжи” vizijos apie grandiozines sporto sales-valgyklas 1000-iui galvų tame mėnulyje. Tik žinoma, daug mažesniu ir praktiškesniu, didesnę grąžą investuotojui žadančiu mastu.

Tai mat ne bet kas, o Google, robota tenai siųs, tai kažkokie amerikonai mobilaus ryšio stotelę mėnulyje įkurdins ir per ten siųs sms spamą … . Kas ne diena, tai vis naujos taikomosios mėnulininkystės perspektyvos. Gerai, kad ne visi aukštojo mokslo ir finansų pasaulyje su tuo mėnuliu duodasi: kaip gryno oro gurkšnį prarijau italų mokslinykų pranešimus apie tai, kaip jie po ilgų dešimtmečių tyrinėjimų ir eksperimentų atrado, kad kurios žuvys moka skaičiuoti net ligi keturių, o Fomalhauto žvaigždės apylinkės atrodo kaip Saurono (taip, to iš “Žiedų valdovo”) akis.

Na ačiū Tau J. ! (pagal pasirinkimą: Jėzau, Jehova arba Jadalbaofai)

Nacionalinis atstovas informacijai (kokiai, neturiu teisės sakyti) L. vakar pakišo mums genialų baltųjų konsultavimo technologijų triuką. Neišmanantiems, apie ką kalba, paaiškinu, kad “baltosios” technologijos šiuo atžvilgiu būna tos, kurios leidžia valdininkų (ar šiaip viešų asmenų) nevalingai, netyčiomis kuriamą absurdą paversti didžias pramogas irgi visokeriopą naudą teikiančiais užsiėmimais ar ir reginiais.

Būtent tokius nacionalinis atstovas L. ir pavadino “Laisvo Elgesio Pranešimais” (LEP). Kaip antai, prireikia tūlam, bet rūpestingam konsultantui (kuriam rūpi valstybės pažangos reikalas, jei kam neaišku), pristatinėti paprastiems mokesčių mokėtojams eilinį, beveik neperteikiama jų (mokesčių mokėtojų) kalba Europos Komisijos skaidrių rinkinį (žr. būdingą pvz.). Susidūrus su tokio masto ir reikšmės vingrybėmis, labai svarbu neprarasti kvėpavimo ir miego ritmo, ypač sėdint konferencijoje ar seminare.

Ką daryti? (labai prašau šioje vietoje imlesnių TV poveikiui skaitytojų nekankinti savęs ir aplinkinių Radžio dainos aliuzijomis)

Jei anas konsultantas būtų neišmoningas visokių darbo instrukcijų vykdytojas paraidžiui, jis, nemirksėdamas ir nekeisdamas kūno padėties, su stingdančio pasibodėjimo išraišką perskaitytų šį daugiaplanį linkėjimą pasveikti auditorijai, kuri vargu ar drįs apie ką nors kitką galvoti likusią dienos dalį. Poveikis tokiu atveju nuspėjamai nemalonus: kelias dienas renginio dalyviai, vadovybės ir vyresnių šeimos narių džiaugsmui, en masse elgtųsi romiai ir mįslingai, su psimetimu žvelgdami pro daiktus ir asmenis kažkur sielos gelmėsna, kaip tik gerb. Rinkimų Komisijos Pirmininkas temoka.

Kita vertus, jei minėtas konsultantas pasitelktų savo drąsios vaizduotės galias, jau vien pasipriešinimo beprotiškam informacijos amžiui sumetimais, jis būtinai leistų auditorijai patirti a) ironišką, b) erotinį ir c) atradimo džiaugsmo santykį su šia nevienareikšme medžiaga. Sunku, tačiau įmanoma!

Taigi, jei su dirbtiniais dokumentais turėtume elgtis dirbtinai, tai juolab su kiekvienu LEP dera visomis išgalėmis elgtis visiškai laisvai!

Tai buvo nedidelė, staigi “komandirofkė”, kurios tikroji paskirtis buvo panaudoti užsilikusias nuo kažkokio projekto lėšas. Mieguisti ir neramūs maždaug valandą važinėjomės po skurdžius tėviškes laukus bei pamiškes, kol galiausiai atsidūrėme tyliame, kaip senuose atvirukuose išrodančiame miestelyje.

Į miesto administratoriaus kabinetą mus atlydėjo smalsūs moterų ir pavargę vyrų žvilgsniai. Ten ir vyko pagrindinis pusdienio darbas — nenutraukiamas skaidrių rodymas sustingusiai vietos auditorijai, klausimus nukeliant kitam gyvenimui.

Kava buvo įmanoma, saldainiai (”Meška šiaurėje”) maloniai užpildė pranešimų paliekamą tuštumą, moteriškos lyties personalo dėmesys ir guodė, ir džiugino.

Renginio organizatorius nerimastingai lūkuriavo, kol atvyks vietos ir paties projekto valdžios atstovai: “Na kaip gi, negražu, kai valdžios nėra!”. Nerimas buvo atlygintas su kaupu. Miesto galva nedelsiant pristatė administracijos rūpesčių panoramą, iš kurios įdomiausias buvo sujungti pagrindinį rajono miestelį su šalia esančiu į vientisą raj-centro dvimiestį, sekant taip ir neįvykusiu Vilniaus mero projektu (bent šioks toks sklaidos efektas, netikėtoje vietoje).

Projekto partneriai taip pat pristatė plačias galimybių bedugnes ir nesibaigiantį pastangų kelią. Tuo tarpu auditorija su stingdančio laukimo išraišką akimis čiupinėjo margos veislės varnalėšą nemenkame puode, dunksančiame tarp stačiakampiu sustatytų stalų kambario viduryje.

Kalbėta buvo paprastai ir konkrečiai, teoriniai didmiesčio mokovų apibrėžimai buvo verčiami į gyvenimo logikos kalbą. “Kaip mes verslininkai juokaujam”, gurmėjo vienas pranešėjas, “mes paruošiam problemas, o asociacijos jas svarsto …”. Daug vėliau prakalbus apie bendradarbiavimą ir jo būdų įvairovę, žmonės kiek suglumo, nepatikliai žvalgėsi, o drąsesnė ponia net paklausė, ką mes turime omenyje. Nėra žinoma, ar pateikti pavyzdžiai ją įtikino.

Galiausiai atėjo metas gerti kavą ir vaišintis sumuštinukais canape, buvo likę ir saldainių. Reziumuodamas, vienas iš vietos valdžios galvų linksmai tarstelėjo: “Kalbant apie perspektyvas, tai patys matot: ką turim — tą turim, o su perspektyvomis tai reikia dirbti!”. Renginio svečiai plojo, akimis ieškodami patogesnės vietos gerti kavą.

Šiandien dalyvaujant dalykiniame susitikime aš patyriau inovacines vizijas. Aišku, jos buvo labai padrikos ir nesuprantamos. Tačiau aš jas kruopščiai užsirašiau. Štai čia ir pravertė technikos netobulumai: kadangi mano kompiuteris neleido man patalpinti eiliuoto teksto (kartais taip būna), man teko imtis kitų gudrybių, ir čia suveikė tarpdisciplininė patirtis, kuria skubu su jumis pasidalinti.Prašau nepykti ir griežtai nevertinti, čia pirmasis prototipas. Tiesiog mėgaukitės muzikos, vizijos, youtube galia. Atia….

… gali ir tu
Po pievas bitinu lakioti
Ir šliurpt nektarą iš gėlių,
Kvailų žiedų čia pat panosėj.

Vėliau dalintis patirtim,
Ilgai “kabėti ant ragelio”,
Ir, kad nebūtų nuobodu,
Ragelį tvirtint prie plaukų
Lipnia skaidria juostEle… (žr. video apačioje)
***

Inovacijos šaltinis: Mantas Vilys (sutikimas rodyti gautas).
Eilės: BBB
Verslo pavyzdžiai: UAB “Bitė” (nemokama antisocialinė reklama).

“Kamerai atsitiko tas pats, kaip ir telegrafui. Dvasių fotografija reiškėsi daugybe formų ir stilių. Gerai žinoma, jog dagerotipiją daugelis vertino kaip vaiduoklių apniktą ar uzurpuojančią dievo vietą.” Vakar sklaidydamasis cybererdvėje radau patarimą kaip pagaminti daugiau mėsos (vienas mano ex-kolega taip vadindavo didelį kiekį nereikalingos medžiagos knygai) savo blogui. Atsitiktinai suradęs kažkokį blogišių, visgi radau kažką tinkamo BBB.Taigi, paėmęs iš savo lentynos atsitiktinę knygą , atsiverčiau 123 psl. perskaičiau pirmus 5 sakinius ir pacitavau likusius 3. O kas iš šio sakinio būtų naudingo? Tiesiog jis paaiškina šiuolaikinius reiškinius, kuriuos 2076 metais bus galima skaityti kitaip.  Kaip antai dvasių inovaciniai projektai reiškėsi daugybe formų ir stilių. Arba Gerai žinoma, jog inovacinę veiklą daugelis ūkio ministerijos klerkų vertino kaip vaiduoklių apniktą ar uzurpuojančią dievo vietą. Radical spirits

Su reto sniego akimirkomis pagaliau atkeliavo ir ilgai lauktas trišventis. Piliečiai įvairiai sutiko garbų 90-ties metų jubiliejų. Kas švesdamas “gražiame miestelyje”, kas žiūrėdamas TV ekraną ir t.t.

Kažkodėl pabudęs 17 vasario, pradėjau jausti dvasines pagirias, jog neatlikau tam tikrų ritualų ir palikau jubiliejų savo tėkmei. Tačiau sniego kiekis mane privertė atbusti iš klaikaus tinginio svajų sapno ir aš puoliau vykdyti planą, kitaip tariant planuoti išvyką į meką. Būdamas aistringas sniego slidžių fanas (kartais atrodo, jog miegu su jomis) supratau, jog trišvenčio progą Lietuvos piliečiui būtina aplankyti istorines, mistines žemes — latvių kraštą.

Nieko nelaukdamas subūriau bendraminčių komandą ir užsikrovęs mantą ant automobilio stogo išrūkau į žygį. Deja žygio pradžia nieko gero nežadėjo. Oro temperatūros stulpelis rodė +2, o danguje po truputį krito “sniegas, pereinantis į lietų”. Tačiau mano vidinis balsas sakė: “tai absolučiai nesvarbu, juk Afrikoje per karščius ir Kilimandžare būna sniego”. Mano koja stipriai spaudė automobilio greičio pedalą ir aš buvau ramus. Mano tikslas buvo aiškus — Kilimandžaras. Svajose mačiau daug sniego, daug gazelių ir begemotų lakstančių Kilimandžaro viršūnėje (be abejo, ši svaja išsipildė, kaip bebūtų keista).

Judant į šiaurę jautėsi bandų ištryptos pėdos, link išganytosios mekos ir po truputį mane lenkė gyvūnai apsirengę labai keistomis skūromis (kaip antai begemotas ant kurio parašyta — Spyder). Vienu metu važiuodamas plačiu savanos taku (Riga — Sigulda) suvokiau, jog vietiniai gyvūnai mano, jog aš esu visiškas idiotas, kuris gyvena gretimoje dykumoje ir nuolatos lekia į savaną, nesvarbu, koks bebūtų oras. Ant mano stogo lietus švariai plovė slides. Mintyse pagalvojau: aš ne idijotas, aš tiesiog sportuojantis žmogus. Bet jiems taip neatrodė.

Pagaliau aš pasiekiau savo tikslą — katinų kalną. Įveikęs 350 km savanos aš negalėjau sustoti ir man teko išbandyti naują sporto šaką — lietaus slides (būną dar vandens, kalnų, lygumų slidės). Tačiau aplinkui nebuvo mano gentainių konkurentų, dėlto mano dvasinė būsena buvo pakylėta — aš toks pats kaip savanos gyventojas! Supratęs, jog patekau savo noru į visiškai idiotišką situaciją, priverčiau save paklusti ir vykti prie Kilimandžaro, pažiūrėti mano gentainių šou. Mano kraujas troško keršto. Atvykęs prie Kilimandžaro aš supratau, koks margas Afrikos dykumos gyvenimas. Aplinkui mane lakstė šventiškai nusiteikę gentainiai margomis it Afrikos žemės kostiumais. Labiausiai mėgstami - ištisiniai, ryžkiai violetinėmis elektric spalvomis, išmarginti new kids on the block raštais, stilingos odinės striukės. Džiugus maskaradas tęsėsi, gyvūnai voliojosi lietuje ant permirkusio sniego, trankiai gėrė Aldaris alų (Calsberg kavinėje), garsiai džiaugėsi savo vienitele išvyką į išsvajotąją meką.

Aš prisijungiau ir tapau idiotu. Viva la fiesta!

Yra šalis, kur žmonės šneka
Linksmai, lyg paršai tarp daržų,
Ir meiliai skleidžia stiprų kvapą
Degtinės, Gucci ir dešrų.

…

Na, gal ir ne Gucci, bet nesuklystamai kažko bais’ brangaus. Įspūdžio jėgą stiprino dar ir nuolatinė garsų kakofonija: jau kelintą kartą restorano kartojamas ir gana nemuzikalus Jamiroquai’jaus CD (na-nana-nė na-na nė na-nanėna) pramaišiui su man iki šiol mįslingo Eugenijaus Ostapenkos šliageriu “Mano dviratukas”, kuriam buvo pritariama dviem balsais. Šia netikėta kakofoniją paįvairindavo dar ir retkarčiais garsiai dūžtantys indai. Nevalingai jauteisi atsidūręs ŠMC TV filmavimo vietoje.

Taip mes sutikome Vasario 16.

Viskas gana maloniai kontrastavo su aplinka — germano-skandinaviško stiliaus erotinio-pramoginio poilsio namais “Belvilis”. Prabangus smėliškai-rudas minimalistinis interjeras, malonus moteriškos lyties personalas, puikiai iššukuotas apytankis pušynas su ežeru, o už gretimo stalo — kaimo verslininkai ir pavargę merginos frotiniais “laisvalaikio drabužiais” (nors vaizdas piršo mintį, kad tai darbas, o ne poilsis).

Verslininkai nuolat gėrė degtinę tai su sultimis, tai su alumi, ir lyg mantrą kartodavo Ostapenkos dainos pirmąjį posmą. Merginos sėdėjo panarinusios žvilgsnius, užsinėrusios rankas ir piktai dėbsodamos į žvalumo likučių niekaip neprarandančius savo ar tai augintinius, ar tai klientus. Šie savo ruožtu karts nuo karto bandydavo kareivišku flirtu pralinksminti padavėjas, o kai jos ilgiau nekreipdavo į stalą dėmesio, karčiamos šeimininko tonu liepdavo apversti malkas gražiame vokiškame židinyje.

Kas labiausiai žavėjo juose, tai nuoširdus, sunkiai paslepiamas įsitikinimas, kad jie čia namie, čia jų Motina-Tėvynė, o sesuo jų — piemens sunki birbynė. Išsikėtoję ant ištaigingų svetainės centre, priešais židinį sustatytu puslankiu minkštasuolių jie linksmai kriokė, dainavo ir, valingai ar ne, kaustė visų dėmesį.

Svečių namų pavadinimas “Belvilis” man pasirodė tą vakar ir nepatriotiškas, ir netikslus. Jei jau naudoti romanų kalbų paveldą — tai žymiai labiau tiktų “Cavaleria Rusticana” (lot. kaimo garbė). Nors gal užtektų ir vertimo į Adomo Mickevičiaus (jei jis iš tikrųjų buvo lietuvis ir bent bandė lietuviškai kalbėti su tarnais) kalbą: GRĄŽKIEMIS (nosinė — marketingо priemonė dėmesiui ilgiau išlaikyti), o “Kaimo garbė” ar ta CR galėtų būti picerija rastiniame name (padavėjos o-lia-lia mergelių stiliuje, nuolat skamba Cicino ir Ostapenkos įrašai). Eureka: kuo greičiau reikia parduoti šią idėja tautinio TV žaidimo “Vertas milijono” mecenatams!

Šio projekto nudžiugintas ir prabudau šįryt namelyje tarp pušų, vis dar tebešvęsdamas Tautos Nepriklausomybės Nuo Bet Ko šventę visu savo kūnu ir siela. Supratau, kad aš myliu savo Tėvynę, noriu nuolat jai groti birbyne — ir taip žadinti kaimo verslininkus naujiems plėtros horizontams.

Šiandien tapau vieno įdomaus pokalbio liudininku (pagaliau ir aš, nes visada būna AD). Kadangi aš esu tipiškas vyras ir negalėjau vienu metu atlikti daugiau nei vieno darbo, pokalbis prasmego sienose. Tuo metu skaičiau BBB ir buvau sutelkęs visą dėmesį į apple ekraną, nes ten rodė gerą medžiagą , kurią šį rytą man padovanojo A.D. (o jis savo ruoštu surado pas klecką). Tačiau susisgribęs, jog pokalbis tai puiki medžiaga BBB, puoliau rašyti. Aišku rankraštyje tik keletas sakinių, tačiau puolu pasidalinti šia neįkainuojama informacija.

• prelegentas 1 : Ofisus nuleisti į ant šito. Čia lynas.
• prelegentas 2: Jo čia lynas.
• prelegentas 1: Jei tu nori lyno  
• prelegentas 2: Jo paretas, taisyklė 4-70 

Spėju patvirtinti, jog pokalbis buvo būtent toks, toliau jis nutrūko, suskambus prelegento 1 telefonui.Tiems kam buvo neįdomu skaityti, siūlau pirmiausiai įsigilinti į LYNĄ.  

Šią popietę ramiai gurkščiodamas kavą, netikėtai susiduriau su viena mintim. Mane užplūdo fetišizmo savokos vystymosi problematika (tai įvyko galbūt todėl, kad mano fetišas tuo metu buvo kava). Netikėtai suvokiau, kad šis iš pažiūros kuklus žodelis sutampa su kitu liūdnai pagarsėjusiu žodžiu fašizmas. Norėdamas išvengti šio nesusipratimo, pamaniau, jog pats laikas įvesti naujadarą. Man galvoje prasisuko keletas žodelių (aišku, dėl laiko stokos neminėsiu..) ir užstrigo du variantai: obdžiaktyvizmas (rašoma ir tariama būtent taip) ir daiktizmas, kuris mano manymu yra šiek tiek siauresnis nei obdžiaktyvizmas. Tačiau, kaip pasiūlė AD, neapsiribosime šiomis siauromis sąvokomis, todėl tiu by kontiniud.