…B L I G…B L O G…B L U G…

Yra šalis, kur žmonės šneka
Linksmai, lyg paršai tarp daržų,
Ir meiliai skleidžia stiprų kvapą
Degtinės, Gucci ir dešrų.

…

Na, gal ir ne Gucci, bet nesuklystamai kažko bais’ brangaus. Įspūdžio jėgą stiprino dar ir nuolatinė garsų kakofonija: jau kelintą kartą restorano kartojamas ir gana nemuzikalus Jamiroquai’jaus CD (na-nana-nė na-na nė na-nanėna) pramaišiui su man iki šiol mįslingo Eugenijaus Ostapenkos šliageriu “Mano dviratukas”, kuriam buvo pritariama dviem balsais. Šia netikėta kakofoniją paįvairindavo dar ir retkarčiais garsiai dūžtantys indai. Nevalingai jauteisi atsidūręs ŠMC TV filmavimo vietoje.

Taip mes sutikome Vasario 16.

Viskas gana maloniai kontrastavo su aplinka — germano-skandinaviško stiliaus erotinio-pramoginio poilsio namais “Belvilis”. Prabangus smėliškai-rudas minimalistinis interjeras, malonus moteriškos lyties personalas, puikiai iššukuotas apytankis pušynas su ežeru, o už gretimo stalo — kaimo verslininkai ir pavargę merginos frotiniais “laisvalaikio drabužiais” (nors vaizdas piršo mintį, kad tai darbas, o ne poilsis).

Verslininkai nuolat gėrė degtinę tai su sultimis, tai su alumi, ir lyg mantrą kartodavo Ostapenkos dainos pirmąjį posmą. Merginos sėdėjo panarinusios žvilgsnius, užsinėrusios rankas ir piktai dėbsodamos į žvalumo likučių niekaip neprarandančius savo ar tai augintinius, ar tai klientus. Šie savo ruožtu karts nuo karto bandydavo kareivišku flirtu pralinksminti padavėjas, o kai jos ilgiau nekreipdavo į stalą dėmesio, karčiamos šeimininko tonu liepdavo apversti malkas gražiame vokiškame židinyje.

Kas labiausiai žavėjo juose, tai nuoširdus, sunkiai paslepiamas įsitikinimas, kad jie čia namie, čia jų Motina-Tėvynė, o sesuo jų — piemens sunki birbynė. Išsikėtoję ant ištaigingų svetainės centre, priešais židinį sustatytu puslankiu minkštasuolių jie linksmai kriokė, dainavo ir, valingai ar ne, kaustė visų dėmesį.

Svečių namų pavadinimas “Belvilis” man pasirodė tą vakar ir nepatriotiškas, ir netikslus. Jei jau naudoti romanų kalbų paveldą — tai žymiai labiau tiktų “Cavaleria Rusticana” (lot. kaimo garbė). Nors gal užtektų ir vertimo į Adomo Mickevičiaus (jei jis iš tikrųjų buvo lietuvis ir bent bandė lietuviškai kalbėti su tarnais) kalbą: GRĄŽKIEMIS (nosinė — marketingо priemonė dėmesiui ilgiau išlaikyti), o “Kaimo garbė” ar ta CR galėtų būti picerija rastiniame name (padavėjos o-lia-lia mergelių stiliuje, nuolat skamba Cicino ir Ostapenkos įrašai). Eureka: kuo greičiau reikia parduoti šią idėja tautinio TV žaidimo “Vertas milijono” mecenatams!

Šio projekto nudžiugintas ir prabudau šįryt namelyje tarp pušų, vis dar tebešvęsdamas Tautos Nepriklausomybės Nuo Bet Ko šventę visu savo kūnu ir siela. Supratau, kad aš myliu savo Tėvynę, noriu nuolat jai groti birbyne — ir taip žadinti kaimo verslininkus naujiems plėtros horizontams.