…B L I G…B L O G…B L U G…

Yra visatoje daiktų, kurių į spintos kampą neužkiši: jie nuolat nemaloniais būdais (pvz. nepageidaujamu poveikiu asmenybei) primena apie save ir verčia turėti su jais bent jau estetinį (t.y. pasibjaurėjimo arba pasigrožėjimo) santykį. Vienas iš tokių yra mėnulis.

Man jau atrodė, kad mano vaikystės mėnulis — būsimų mokslinių ar ten karinių stočių, drąsių kosmoso inspektorių ir melioratorių mėnulis dingo kartu su šaltuoju karu (žr. puikią Viktoro Pelevino fikciją apie tai). Man jau dingojosi, kad mano jaunystės mėnulis — dеpresijos, ilgesio ir nepatenkinto libido mėnulis, papuoštas įžvelgiamais ant paviršiaus veidais, neva romantiška eilėdara ir prasta proza — taip pat amžiams nutolo kartu su ta nelengvos brandos stotele (pamenu, per vieną ypač jaudinančią pilnatį paskambinau vienam savo grupiokui 12 h. ir kvaršinau jo mieguistą galvą 8-o a. kinų poezijos pavyzdžiais, žinoma, apie mėnesieną ir draugystę, sutvirtinamą vynu).

Vėliau, brandesniame amžiuje, teko ne kartą susidurti su moterų agresijos ir smurto pateisinimais mėnulio fazėmis (kas man visuomet kėlė mažesnę pagarbą ir supratimą už prasto elgesio aiškinimą priešmenstruaciniu sindromu). Tačiau, jei mano ankstesnius santykius su šiuo dangaus kūnu galima labiau iliustruoti Jurgos Ivanauskaitės ar Viktoro Pelevino rašiniais, tai dabartinis jaunimas patiria visai kitokią jojo įtaką.

Gal būt Nietzsche buvo teisus dėl “amžinojo sugrįžimo”, o gal tai paryškėjusi kartų kaita (vertybės, svajonės ir pan.) — bet šiuo metu Mėnulis yra tapęs daugybės merkantilinių (kas palyginti nauja) ir inžinerinių (kas nenauja, bet skamba naujai finansinių svajų kontekste) projektų taikiniu. Maža to, visi šie aplink-žemiški projektai pradeda dominti netgi tokius trapaus grožio jaunuolius-medalininkus (turiu omeny spaudos numylėtinį Karolį Balčiūną), kurie, atrodytų, turėtų domėtis kur kas romantiškesniais dalykais. Na ką gi — vėl grįžta paguodžiančios “Техника молодёжи” vizijos apie grandiozines sporto sales-valgyklas 1000-iui galvų tame mėnulyje. Tik žinoma, daug mažesniu ir praktiškesniu, didesnę grąžą investuotojui žadančiu mastu.

Tai mat ne bet kas, o Google, robota tenai siųs, tai kažkokie amerikonai mobilaus ryšio stotelę mėnulyje įkurdins ir per ten siųs sms spamą … . Kas ne diena, tai vis naujos taikomosios mėnulininkystės perspektyvos. Gerai, kad ne visi aukštojo mokslo ir finansų pasaulyje su tuo mėnuliu duodasi: kaip gryno oro gurkšnį prarijau italų mokslinykų pranešimus apie tai, kaip jie po ilgų dešimtmečių tyrinėjimų ir eksperimentų atrado, kad kurios žuvys moka skaičiuoti net ligi keturių, o Fomalhauto žvaigždės apylinkės atrodo kaip Saurono (taip, to iš “Žiedų valdovo”) akis.

Na ačiū Tau J. ! (pagal pasirinkimą: Jėzau, Jehova arba Jadalbaofai)