…B L I G…B L O G…B L U G…

Šiuomi leiskite pradėti nedidelį užrašų ciklą apie tai, kas slegia daugelio man pažįstamų lietuvių vyrų širdis, protus, sielas, CNS ir dar balą žino ką mes ten turime. Kitaip: bandysiu trumpais paveblenimais aptarti, kodėl mums “taip nesiseka”.

Iš tikro, juk nejuokinga: kasmet iki 1000 vyrų Lietuvoje nusižudo, mes padarome daugiausia kriminalinių nusikaltimų, mažiausiai rūpinamės vaikais (tik 4 proc. dirbančių tėvų ima priežiūros atostogas), labiausiai kenčiame nuo skrandžio, širdies ir — šalia viso kito — priklausomybių ligų (tiems kas šito žodžio nesupranta: alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ir t.t.). Sąrašą dar bus galima pratęsti. Toks tonizuojantis buketas atsiranda ne dėl “tinginystės” ar “sugedimo”, bet dėl nuolatinės stiprios baimės (galite vadinti ją švelnesniu vardu “nerimas”) ir pykčio — to, ką nesusimąstydami ir save klaidindami vadiname “stresu”.

Kas palaiko tuos jausmus? Kas juos padaro tokius “populiarius”, visiems pažįstamus ir neatsiejamus nuo “normalaus” gyvenimo? Triukas čia tas, kad “baimė” ir “pyktis” yra paprasti, dar iš roplių paveldėti jausmai (t.y. viso labo būdai greitai reaguoti į trikdančias aplinkybes). Kas kita sudėtingi, “socialiniai”, “visuomenės” jausmai, sukurti jau būnant mums homo sapiens sapiens, ypač istoriniais laikais (t.y. pastarąjį 5 tūkst. metų). Beje, jais mes didžiuojamės kaip itin svarbiu išradimu, puikuojamės jais prieš kitus gyvūnus. Tai mat tokie suaugusių, ne ropliukų-vaikiukų jausmai, jie reikalauja ne tik paprastų jausmų užpildo, bet ir visokių etinių-moralinių-teisinių sąvokų, samprotavimų bei — tam tikros prievartos (šiaip sau tų jausmų neišmoksi, o jie tampa lyg “bilietas” būti bendruomenės nariu, jų tenka mokytis “priimant” juos kaip būtinybę).

Ir žinot ką? Kartais nutinka taip, kad vienoj ar kitoj žmonių bendrijoj (ar genty, ar “tautoj”, ar “bažnyčioj”, žodžiu, kur nespjautum) kai kurie tokie sudėtingi, “suagusių” jausmai tampa pernelyg galingi, pernelyg paplitę ir pernelyg sunkūs pakelti, nes nebėra, kas juos stabdytų. Jie tarsi užpildo kažko kito paliktą tuštumą. Man, kaip Lietuvos pusamžiam vyrui vienas įdomiausių tokių pradėjusi “strigti” jausmų, perduodamų viens kitam ir akivaizdžiai daugeliui trukdančių yra “kaltė”. Jeigu kas nors neveikia — kas nors turi būti kaltas. Kaltė taip pat reiškia, kad žmogus priverčiamas bausti pats save psichologiškai, mažų mažiausia, taip pat priverčiamas atlikti eilę dalykų, kurių pats nenori ir kuriems priešinasi.

Dar įdomiau, kad mes dažnai jaučiame kaltę už kitų veiksmus — mūsų vaikų, mūsų tėvų/giminių, bendrapiliečių, bendrataučių ir t.t., ir pan.? Ką tas duoda? Hmm — kai pasižiūri, kaip žmonės apie tą kaltę kalba ir kaip kaltina kitus ar patys jaučiasi kalti, imi galvoti, kad čia beveik visada eina kalba apie viens kito ir savęs prievartavimą ką nors veikti arba neveikti, gąsdinant visokiomis bausmėmis (pažeminimo, vienatvės, skurdo, smurtinės skriaudos, “gėdos” — ją aptarsime vėliau — ir t.t.). Juok-liūdniausia, kad visiems tas sukelia valdžios savo ir aplinkos įvykiams iliuziją, visi sako, kad kaltė “veikia”.

Nedažnai girdėdavau kaltinimo situacijoje žmones kalbant apie atsakomybę keisti situaciją (bet ne tik pagal kaltintojo požiūrį), apie pasiryžimą veikti kitaip (bet pirmiausia paisant savo esminių poreikių). Daug dažniau girdėdavau/matydavau savęs/kitų pasmerkimo, pažeminimo arba — visiško pervertinimo ir jokios tikrovės nepaisymo. Juokinga, kad tiek benamiai, tiek mega-turčiai (tie nedaugelis, su kuriais bendravau) — labai panašiai čia rodė kūnu/kalbėjo. Kas čia per velniava?

Gana neblogai šiuo klausimu yra parašiusi psichoterapeutė Aušra Griškonytė – tai ją dabar ir paskaitykit :), o aš pratęsiu savo pasiveblenimus rytojaus dieną (be jokio kaltės jausmo, sąmoningai rašydamas tinklaraštį darbo metu).

Taigi vakar nuėjova su pačia ing operhauzų: rodė Stompus (tiek daug prisižiūrėta jų buvo per visokius klipenzus, tai negalėjova nusedėt). Ai, žodžiu, bet, ką galiu pasakyt: kai atėjova, tai supratova, kad operhauzas yr visai NE TA vieta šitokiam renginiui. Kažkaip nesiderina. Kitas žingsnis būtų tik Cirque du Soleil nac. Filharmonijoj (Wilnenskoj, turiu momeny) arba, jeigu jau taip norite, Haendelio “Mesijošius” Siemens arenoje, su Bačkio įvadu ir švęsto vandens kibirais tribūnose.

Idantai suprastute, ką geidauju pareikšti, parengiau jumi trumpą fuotariportažą.

Štai ateini žmogus-inteligentas ing tų operhauzų ir žiūrai: ponios išsipustę, ponai apsirėdę, ant mėsingos odos sėdynių padribę — kas kavutę, kas linksminadą, o kas ir kokių magaryčių trukčioja (veizėkit, kaip gamtiškai sėdynės pernoksta ing pasturgaliukus — čia senovės, dar komunistinių dizainerių nuopelnas būsiąs).

Prisėdi su pačia kavos-pyragų pačiaumot, o čia veizi pro langų: nu kaip buvo mano žiloj sovietinėj vaikystėj, taip ir tebelikę, vien apskurę vėliavėlės ir grindys pakrikę (pairusios ta’asme). Tokia žaldokyne, žinot, dvelkia, kad rodos — tuoj kas ims Marcinkevičių su ašaromis, aukštu balsu deklamavot, ar ten Salomėją Nerį.

Nu žodžiu, o poskum einama ing instiklintų promenadų, kur wilenskas stambesnių vartotojų sluoksnis viens kitą apžiūri, ingvertina, būsimų partijų savo sūnom ar dūkrom pasjieška. Tokis savaitgalies špacyrgangas (vok. pasivaikštinėjims), “socijalizacija” vadinasi.

Dėkui visoms paslaptingoms ir išskirtinių galių turinčioms būtybėms, kad pagrindinė katalikų šventė jau baigėsi. Nors — šiandien įsijungiau prie kavos LRT ir matau: kard. Bačkis tikinčiųjų sangrūdai su liūdnai pastėrusiomis išraiškomis pikto moralisto balsu pasakoja kažką apie meilę ir pan. Brrr! Labai jau primena man mano seną gerą mokyklinę patirtį, kai pro surauktą iš nepasitenkinimo ir valdingumo veidą būdavo transliuojamos pagarbos vyresniems, meilės tėvynei ir partijai, o taip pat kaltės jausmo dėl neparuoštų pamokų žinios.

Dar blogiau, mano artimieji, kurie (taip būna Lietuvoje), yra katalikai (t.y. bent kartą į metus nueiną mišiosna ir tiki judėjų-krikščionių dievo buvimu), pamatę Jo Permanencijos veidą taip pat kažkaip surūgo, o, kai aš pradėjau kikenti, skausmingai prašė nesityčioti. Iš tiesų jums sakau, jei šiais laikais bent kiek pašiepi teatralinę krikščionybės ar bet kokios kitos abramitinės religijos (ypač islamo) pusę, tai visi skausmingai reaguoti ima, lyg čia kalba eitų apie šaipymąsį iš kokio ligonio.

Net rašyti apie tai darosi nesmagu — lyg springtum šaltais, sausais Vėlykų pusryčių kiaušiniais, prieš tai dalyvavęs labiau bukinančiame, nei la tų kiaušinių daužymo vienas į kitą, ridenimo nuo nuožulnių paviršių bei pagyrų abejotinos vertės jų dekoracijoms maratone. Kitą kartą reikės geriau išsimiegoti, nebedalyvaujant tose netikros meilės, baltos mišrainės, menamo vaisingumo ir vienas kito varginimo šventėje (ypač mane erzina “suaugę tikintieji”, kurie “meilę” tegali parodyti bažnytinėmis bei “šeimos” ceremonijomis, o iš tikro reikalauja iš visų proginio pripažinimo ir nuolatinio paklusimo). Atėjo metas pailsėti — berods net oras šyla :).

Šiomis dienomis vienas iš labiausiai mano menką makaulę purtančių šnekalbėjimo būdų yra vadinti įvairius žmones, jų praleidžiamą laiką ar jų veiklą-elgseną patogiai atsietais nuo jų pačių žodeliais su priešdėliu ŽMOG-. Skambesys lyg rusiško paniekinančio ištiktuko Č’MOK (чмок), sietino su niekvardžiu “č’mo” (чьмо), t.y. visiškas, niekingas, niekam nenaudingas silpnuolis, -ė ar kas panašaus. “Ką mes darome su tavo žmogdieniais?” — tokį klausimą girdžiu iš vadybininkų ar ten buhalterių jau ne pirmus metus.

Tomis mielomis (etnografo akimis) akimirkomis, aš, kaip taisyklė, nemaloniai suglumstu: lyg čia kalba eitų apie kažkokia mano kūno ar asmenybės dalį, kuri staiga, man nežinant, tapo prichvatizuota ar ten nacionalizuota, tad dabar man nebe priklauso (tuo pat metu būdama mano dalimi), o aš turiu už ją vis tiek atsakyti (tiksliau, “gal būt, prireikus” būti baudžiamas).

Kaip besuktum, išeina panašiai, kaip ir su zoologijos terminu “žmogbeždžionės”, iš kurio, tiesą sakant, nebeaišku, ar tos būtybės yra artimesnės žmonėms, ar beždžionėms — ir kas tai apskritai yra? Mes juk irgi, evoliucinės biologijos prasme, kaip rūšis (homo sapiens sapiens), esame tos pačios, na, žmogbeždžionės, tik turime įmantrų gyvenimo būdą bei (per)daug žalingų pomėgių.

Na ir?

Bijausi, kad apie nužmoginantį tokių kalbos įpročių poveikį būsiu priverstas rašyti dar ne kartą (o minėti čia pavyzdžius iš projektų vadybos ar valstybės administravimo būtų per paprasta …). Ta va ir pagalvojau, kad būtų galima paieškoti kitų, labiau padruskintų ir papirintų, nekasdienių pavyzdžių. Gal netgi tokių, kur, naudojant visokeriopą nužmoginimą, siekiama ar net pasiekiama atvirkštinio efekto: žmogaus vertės ir jos didelės stokos aplinkoje pabrėžimo.

Kas ieško, tas randa. Antai, netikėtai sau pačiam ir pagal mano kuklų norą išniro iš interneto gelmių toks rusų absurdo banginis, prisistatantis Aleksėjumi Pluceriu-Sarno. Tai jis tyrinėja rusų šiuolaikinį meną (tęsianti ir plėtojantį tokių absurdo gigantų, kaip Daniilas Charmsas ar Vladimiras Sorokinas darbus), tai jisai pildo rusų keiksmažodžių žodyną. Galiausiai, jis tampa žinomas kaip interneto-žurnalistas, dalyvaujantis keisčiausiose politiškai angažuoto absurdo meno akcijose. Paskutinė tokių yra grupinio sekso orgija Maskvos biologijos muziejuje, iš kurio Pluceris-Sarno parengė fotoreportažą, o vėliau paskelbė ir interviu su dalyviais.

Akcijos dalyviai — tikrai ne modelių grožio abiejų lyčių anarcho-menininkai ar/ir filosofijos (sic!) studentai išsirengė nuogai šalia meškų ir briedžių iškamšų bei mylėjosi po ištiestu ant audeklo šūkiu “Kruškis už įpėdinį meškiuką!” (omeny turimas naujausias butaforinis Rusijos prezidentas Medvedevas). Tokią akciją galima tik pasveikinti — iš tikro, grupinis seksas, grupinė masturbacija, o šalia to grupinė defekacija sėkmingai (ir net teigiamai, viltingai) pakeičia grupines savižudybes ar badavimus kaip politinio protesto formą. Aš tik sveikinu: viena vertus, tai indėlis į gimstamumo stiprinimą mūsų regione, o kitą vertus, tai tikra “baltoji” politinio PR technologija.

Aš nesuprantu, kaip šitos pasmerktos laimėti strategijos dar nenaudoja Uspaskichas ir Paksas? (matyt, asilas raudonais batais vis dar kanopomis apžergęs laiko jų baikščią vaizduotę ir libido).

Pusamžiams mišrios etninės kilmės vyrams, apimtiems smalsumo dėl kokio vieno istorijos periodo, kiekviena aplinkos smulkmena gali tapti užuomina ar nuoroda į tą (abejotinos vertės, be abejo) žmogiškosios patirties skyrelį.

Mano atveju, kaip jau sykį esu viešai pareiškęs, tai būtų 17 amžius Europoje (ir kitur pasaulyje, kur tik europiečiai lankėsi ir bandė “užmegzti kontaktus”).

Štai keliauju savais reikalais (iš tikro tai vaistų recepto pasiimti) Vilniaus viešuoju transportu – ir savo nuostabai matau nelygiai užrašyto registracijos numerio išryškintą datą 1635. 17 amžius! Po pusvalandžio grįžęs į pasyvaus darbo ir aktyvaus poilsio vietą iš kart puolu ing Wikipedia.org — ir nenusiviliu. Nors neįgudusi akis nieko įdomaus tais metais pagal Grigališkąjį kalendorių nepastebėtų, įkyraus mėgėjo — regi lemties (jei ir ne karmos) ženklus.

Keli svarbūs ir su mumis dabar — kokie štai esame — vienaip ar kitaip susiję dalykai nutiko tais troleibusiniais metais. Viens — baigėsi švedų kariuomenės, kariavusios protestantų pusėje, veiksmai Vokietijoje (Prahos taika) ir buvo žengtas svarbus žingsnis link Vestfalijos taikos 1648 m., sukūrusios dabartinę teritorinių, daug-maž centralizuotų valstybių, tvarkančių savo santykius dalykinėmis, “tarptautinėmis sutartimis”, o ne priklausomybės vienai-kitai religijai/ideologijai pagrindu. Vienas iš šios idėjos šaltinių buvo kardinolas Richelieu ir jo pasekėjas kardinolas Mazarinis (šis parašė daugujmą Vestfalijos sutarčių punktų). Šiedu katalikų šventikai, valdę Prancūziją veiksnių karalių stokos metu, praktiškai įvedė kelis svarbiausius modernios, teritorinės valstybės principus, kurie buvo veiksmingi iki pat dabar: valdovo asmuo pakeičiamas centralizuotai veikiančia (pirmiausia spaudos-pašto, o vėliau ir telegrafo-geležinkelio pagalba) biurokratijos ir įstatymų/taisyklių sistema, kuri savo teritorijoje veikia “visur vienodai” (garsioji “teisinė valstybė”).

Koks nemalonus tai buvo dalykas Abiejų Tautų Respublikai, carų Rusijai ir Osmanų Imperijai! Jei ATR būtų laiku perėmusi šiuos principus ir juos įgyvendinusi, įveikdama neigiamas (”anarchines”) savo luominės demokratijos silpnybes (pvz. “liberum veto”, teismų silpnumą prieš didikų savivalę, centralizuotos karališkos biurokratijos nebuvimą ir t.t.), tai gal ir daugelio nemalonumų, mus persekiojusių 19-20 amžiuose būtume išvengę, arba patenkinamai nuo jų apsigynę (čia toks žečpospolitinio asiliuko — jūsų kuklaus autoriaus — svajonių atvejis). Osmanų imperija taip ir liko persų stiliaus despotija, dėl ko ir subyrėjo, o Rusija bandė perimti Richelieu sistemą, net ją lyg sėkmingai taikė (ir prieš tą pačią ATR), kol nepaaiškėjo, kad valdovų savivalė čia nebuvo iš tikro pakeista nuosekliai visoje teritorijoje veikiančia ir biurokratų prižiūrima normų sistema, dėl ko ir turėjome 1917 metus bei visą kitą (tiesa, prancūzai tuo tarpu taip pat persirgo vaizdingos Napoleono despotijos liga).

Tačiau šiam Richelieu projektui (niekas neamžina!) pagaliau atėjo paskutinioji: nūdienos pasaulis, kaip virkauja politiniai-kultūriniai konservatoriai, nebegali likti teritorinių biurokratinių valstybių smėlio dėže. Olandų kilmės Izraelio pilietis ir karų istorikas Martinas van Creveldas jau ne kartą yra rašęs apie tai, kad internetas, mobilus ryšys, pigus oro transportas bei masinio naikinimo ginklai ir ekonomikos globalizacija — ypač derinami su universalių, netautinių-neteritorinių ideologijų ar religijų (senų ir naujų) — paverčia šitą teritorinių-biurokratinių valstybių modelį neįmanomu išlaikyti ar apginti:

“The State, which since the Treaty of Westphalia (164 has been the most important and most characteristic of all modern institutions, is dying. Wherever we look, existing states are either combining into larger communities or falling apart. Inside their borders, it seems that many states will soon no longer be able to protect the political, military, economic, social, and cultural life of their citizens. These developments may lead to upheavals as profound as those that took humanity out of the Middle Ages and into the Modern World” [iš 'Fate of the State', 1995].

Kitais žodžiais, mes nebegalime jaustis saugūs nei socialiai, nei ekonomiškai, nei karine prasme senovinėse, vestfalinėse valstybėse. Europos Sąjunga yra kaip tik toks pusiau sąmoningas projektas išsigelbėti nuo tų senų kelnių praradimo pasekmių. Ateina metas, kai visuotinis ar asmeninis saugumas turi būti pelnomas visai kitais būdais ir dėl kitų sumetimų, nei Vestfalijos laikais: pvz., perkant tokias saugumo paslaugas iš vietos mastu veikiančių tiekėjų.

Tai štai kaip: wahhabi islamas puikiai naudojasi visu šituo, siūlo paprastą ir agresyvų techno-religinį globalaus piliečio modelį, ir, jei nesirenkame jo arba fundamentalistinės krikščionybės (nelabai malonu, nes smirda neapykanta, karais ir tūkstančiais lavonų), kuo norėtume įprasminti ir sutvirtinti, apginti savo gyvenimus globalioje anarchijoje? Aš pats renkuosi Apšvietos idėjas ir Buddhos mokymą (sujungus tuos ir išvertus į pilietinio ar politinio aktyvizmo kalbą, gaunasi Naujoji Kairė! :)).

Niekad nebūčiau pamanęs, kad Marius Jovaiša savo “Neregėtoje Lietuvoje” pražiūrėjo daugybė reto, savito grožio Lietuvos vietų, kaip antai: tarpuvartės, geležinkelio ar autobusų stočių apylinkės ir t.t. Galų gale — žmonių grožis, ypač vyrų, Kas gi juos nupaveiksluos, kas gi išleis jųjų paveikslus žėrinčiu varsomis albumu? Toks juk turėtų puošti (už gerą 100 EUR) ne tik tūlo Lietuvos, betgi ir bet kurios užsienio šalies konsultanto tualetinį stalelį.

Kukliai trokšdamas užpildyti šią žiojėjančia kiekvieno, kam rūpi Lietuvos grožis, širdy spragą, ketinu ir aš pateikti bent tą krislelį savo, vyriškai-lietuviškos padermės grožio. Krislelius spėju pamatyti probėgšmais iš namų į darbą, iš seminaro į konferenciją, iš parduotuvės į pramogų centrą ir pan. Antai šitas graffitti, kurį pamačiau vakar Vingrių g., tobulai perteikia kiekvieno čioniykščio vyro rūpestį ir mėgavimąsį savo antrąja širdimi — prostata (o ypač nuo jos priklausomais išoriniais lyties organais). Galva, kaip pavaizdžiai čia perteikta, tik tuo ir užimta, o kai ne — tiesiog nelieka jokių kitų minčių. Vyriškas zen.

Prostatos tema yra tikrąja žodžio prasme VYRAUjanti ne tik viešo mįslingose gyvenimo paraštėse, bet ir pačioje jo širdyje — naftos (ir kt.) produktų vartojimo vietose, tokiose kaip LukOil degalinės:

Tai lyg savos rūšies mantra, vedanti į galutinį Tikro Vyro prabudimą iš moteriškų, smulkmeniškų kasdienybės sapnų (tokių, kaip šokių dešimtukas).

Tačiau vyrų prabundama Lietuvoje ne kažkokiomis iš jogos ar daosizmo pasiskolintomis dėmesio telkimo ar kvėpavimo pratimais, o viena organine psichoaktyvia medžiaga — C2H5OH, alkoholiu. Tikiuosi, garbus šio tinklaraščio naršytojas sutiks: būtent šio preparato naudojimas įteikia tūlam vyrui raktą į Vyrų Šalį Lietuvoje, tokį atskirą vidinės Mongolijos atvejį, kur negalioja jokie fizikos dėsniai, Bažnyčios kanonai, sveiko proto apribojimai arba mokesčių sistema. Patekus į Vyrų Šalį, laikas ir išorinio pasaulio dūzgimas sustoja, o tu susitinki su Tikrais Vyrais, įkūnijančius dar iš ledynmečio laikų išgyvenusius vien mamutienos bei naminukės dieta protėvius.

Išoriškai tą lengva atpažinti iš būdingos meditacinės pozos, kuri reikalauja ne tik visiško atsipalaidavimo, bet ir didelės ištvermės, kadangi ilgainiui (maždaug po 30 min.) tampa itin nepatogi, o išsilaisvinimo nuo rūpesčių ir materialaus pasaulio pojūtis ateina tik maždaug po 3 h.:

Šia kasdienybės ir lyties grožio temą gvildensime dar ne kartą, dėl to iš kart noriu paprašyti kiekvieno tinklanaršos, kuriam tai bent kiek rūpi, siųsti savo pastabas, pasiūlymus, medžiagas ir finansines aukas šiuo el. pašto adresu: shimgongATgmail.com (šio tinklaraščio bendraautoriui A.Davidavičiui).

На февральском снегу наст не сломанный
Над каналами свет погас
Что ж сегодня так люто и холодно
Вынь, браток, из кармана фугас
Я в крутую жировку не верую
Нам не светит объятий и ласк
На запоры закрытые двери
Наши жены уснули без нас

Открывай же фугас, ключик ломаный,
Век жировки теперь не видать
Так жируй же, браток, дожировывай
Завтра будут лишь ножки торчать
Вихрь колючий под ватник ударится
Песнь заглохнет, замерзнет вино
Что же с нами, мой братушка, станется
Может завтра затопчут в говно

Не сносить тебе, братушка, голову
Дочь заплачет, заохает мать
Мы оттянемся с братушкой поровну
Не ложиться нам нынче в кровать
Ну давай напоследок по полной
Нам до смерти стоять да стоять
И давай, дорогой, дожировывай
Завтра будут лишь ножки торчать

[Pradžiai klasikos http://aquarium.lipetsk.ru/MESTA/mp3/aquarium.ru-albums/chubchik241.html]

Visgi norėčiau pasidžiaugti, kad artimoje (santykinai) ateityje Lietuvos padangę sudrebins naujas inter-niet-jus-negalite-portabikas. Jo tikslus adresas skamba būtent taip: Oi-nEgaliu.lt. Reklama jau prasidėjo. Kolega duok penkis.
Visgi norėdamas padengti dideles investicines išlaidas griebiuosi naujo verslo ir pirmiausiai siūlau iš manęs įsigyti du labai svarbius produktus. Tikiuosi, jog kolega AD nepyks, kad šis puslapis naudojamas reklamai. Tai mūsų pačiū (būtent taip rašosi) labui. Aš parduodu inspiracinius produktus, kuriuos pradedantys ir itin smulkūs verslininkai gali sėkmingai naudoti savo veikloje.

Pirmas produktas labai teigiamas ir užkrautas baisine (iš suvalkų klb. viską griaunančia) energija. Jis vadinasi BALTOJI BEGALYBĖ. Šis produktas naudojamas labai paprastai - Jums tereikia iš manęs užsisakyti bet kokio formato nuotrauką. Kaina yra labai gera: gamybos išlaidos (priklausomai nuo formato) +6.99 LT. Tačiau galite nebandyti manęs apgauti, aš savo magišku mėlynuoju krauju užrašau asmeninį palinkėjimą, kuris ir veikia kaip baisinė energija.

Kitas produktas, kuris gali sudominti mikro verslininkus yra JUODOJI SKYLĖ. Šis produktas yra brangesnis (g.i. +12.99 LT), nes jis leidžia sėkmingai susiurbti konkurentus į juodąją skylę.Taigi, mielieji mano parduotuvė atsidarė, skubėkite ir pirkite, tik nesakykite oi-negaliu!

Kreativity konsultantas
e.ziukas

Taip, jūs teisingai supratote — tai taisyklinga zanavykų tarme skambiai ištarta angliška minklė (crucial developments in rural areas), itin mėgiama užsienio konsultantų. Tokią jie dažnai naudoja nujautrinti (užmigdyti, supainioti, nuraminti) mokesčių mokėtojus, kai kalba sukasi apie kaimiečiams jokios apčiuopiamos naudos neduodančius didelio masto tarptautinius projektus, skirtus bendram tų kaimiečių labui.

Ar kalba eitų apie inovacijas kiaulininkystės sektoriuje, ar apie stručių fermų gausinimą pasienio regionuose — o gal vien apie sraigių augintojų sueigas (skirtas atsigerti gaivinančių gėrimų ir pasidalinti patirtimi) — vis išgirsti ką nors panašaus. Kartais ir po kelis kartus.

Ar projektai būtų kuriami eI-Ty, o kartu ir “žinių visuomenės” plėtrai, ar lyčių lygybei, ar (maloniai svaiginančiai savo neapibrėžtumu) visko su visais tinklaveikai — konsultantai vis žada pagaliau išbudinti kaimiečius iš jų, regis, amžino miego jų nutolusioje nuo didžiųjų permainų Arkadijoje.

Čia mūsų brolis (dažniausiai ne sesuo) konsultantas užsimiršta, kad sapnų galia, ypač kaimo sąlygomis, yra daug stipresnė už konsultantų poreikį pagrįsti kelionių ir analizių kaštus, kad ir kokios išpūstus. Dvikovoje “kaimo nepasitenkinimas PRIEŠ konsultantų pastangos” visuomet laimi jausmai, ne protingi strateginiai planai ar išsamūs ateities galimybių aprašymai.

Protu kaimiečių “nepažadinsi”, juos reikia aistromis, meile ir nuoširdžia pagarbą “imti”, į kaimo konsultacijų projektus kaip ing meilės aktą žiūrėti …