…B L I G…B L O G…B L U G…

Šiomis dienomis vienas iš labiausiai mano menką makaulę purtančių šnekalbėjimo būdų yra vadinti įvairius žmones, jų praleidžiamą laiką ar jų veiklą-elgseną patogiai atsietais nuo jų pačių žodeliais su priešdėliu ŽMOG-. Skambesys lyg rusiško paniekinančio ištiktuko Č’MOK (чмок), sietino su niekvardžiu “č’mo” (чьмо), t.y. visiškas, niekingas, niekam nenaudingas silpnuolis, -ė ar kas panašaus. “Ką mes darome su tavo žmogdieniais?” — tokį klausimą girdžiu iš vadybininkų ar ten buhalterių jau ne pirmus metus.

Tomis mielomis (etnografo akimis) akimirkomis, aš, kaip taisyklė, nemaloniai suglumstu: lyg čia kalba eitų apie kažkokia mano kūno ar asmenybės dalį, kuri staiga, man nežinant, tapo prichvatizuota ar ten nacionalizuota, tad dabar man nebe priklauso (tuo pat metu būdama mano dalimi), o aš turiu už ją vis tiek atsakyti (tiksliau, “gal būt, prireikus” būti baudžiamas).

Kaip besuktum, išeina panašiai, kaip ir su zoologijos terminu “žmogbeždžionės”, iš kurio, tiesą sakant, nebeaišku, ar tos būtybės yra artimesnės žmonėms, ar beždžionėms — ir kas tai apskritai yra? Mes juk irgi, evoliucinės biologijos prasme, kaip rūšis (homo sapiens sapiens), esame tos pačios, na, žmogbeždžionės, tik turime įmantrų gyvenimo būdą bei (per)daug žalingų pomėgių.

Na ir?

Bijausi, kad apie nužmoginantį tokių kalbos įpročių poveikį būsiu priverstas rašyti dar ne kartą (o minėti čia pavyzdžius iš projektų vadybos ar valstybės administravimo būtų per paprasta …). Ta va ir pagalvojau, kad būtų galima paieškoti kitų, labiau padruskintų ir papirintų, nekasdienių pavyzdžių. Gal netgi tokių, kur, naudojant visokeriopą nužmoginimą, siekiama ar net pasiekiama atvirkštinio efekto: žmogaus vertės ir jos didelės stokos aplinkoje pabrėžimo.

Kas ieško, tas randa. Antai, netikėtai sau pačiam ir pagal mano kuklų norą išniro iš interneto gelmių toks rusų absurdo banginis, prisistatantis Aleksėjumi Pluceriu-Sarno. Tai jis tyrinėja rusų šiuolaikinį meną (tęsianti ir plėtojantį tokių absurdo gigantų, kaip Daniilas Charmsas ar Vladimiras Sorokinas darbus), tai jisai pildo rusų keiksmažodžių žodyną. Galiausiai, jis tampa žinomas kaip interneto-žurnalistas, dalyvaujantis keisčiausiose politiškai angažuoto absurdo meno akcijose. Paskutinė tokių yra grupinio sekso orgija Maskvos biologijos muziejuje, iš kurio Pluceris-Sarno parengė fotoreportažą, o vėliau paskelbė ir interviu su dalyviais.

Akcijos dalyviai — tikrai ne modelių grožio abiejų lyčių anarcho-menininkai ar/ir filosofijos (sic!) studentai išsirengė nuogai šalia meškų ir briedžių iškamšų bei mylėjosi po ištiestu ant audeklo šūkiu “Kruškis už įpėdinį meškiuką!” (omeny turimas naujausias butaforinis Rusijos prezidentas Medvedevas). Tokią akciją galima tik pasveikinti — iš tikro, grupinis seksas, grupinė masturbacija, o šalia to grupinė defekacija sėkmingai (ir net teigiamai, viltingai) pakeičia grupines savižudybes ar badavimus kaip politinio protesto formą. Aš tik sveikinu: viena vertus, tai indėlis į gimstamumo stiprinimą mūsų regione, o kitą vertus, tai tikra “baltoji” politinio PR technologija.

Aš nesuprantu, kaip šitos pasmerktos laimėti strategijos dar nenaudoja Uspaskichas ir Paksas? (matyt, asilas raudonais batais vis dar kanopomis apžergęs laiko jų baikščią vaizduotę ir libido).