…B L I G…B L O G…B L U G…

Šiuomi leiskite pradėti nedidelį užrašų ciklą apie tai, kas slegia daugelio man pažįstamų lietuvių vyrų širdis, protus, sielas, CNS ir dar balą žino ką mes ten turime. Kitaip: bandysiu trumpais paveblenimais aptarti, kodėl mums “taip nesiseka”.

Iš tikro, juk nejuokinga: kasmet iki 1000 vyrų Lietuvoje nusižudo, mes padarome daugiausia kriminalinių nusikaltimų, mažiausiai rūpinamės vaikais (tik 4 proc. dirbančių tėvų ima priežiūros atostogas), labiausiai kenčiame nuo skrandžio, širdies ir — šalia viso kito — priklausomybių ligų (tiems kas šito žodžio nesupranta: alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ir t.t.). Sąrašą dar bus galima pratęsti. Toks tonizuojantis buketas atsiranda ne dėl “tinginystės” ar “sugedimo”, bet dėl nuolatinės stiprios baimės (galite vadinti ją švelnesniu vardu “nerimas”) ir pykčio — to, ką nesusimąstydami ir save klaidindami vadiname “stresu”.

Kas palaiko tuos jausmus? Kas juos padaro tokius “populiarius”, visiems pažįstamus ir neatsiejamus nuo “normalaus” gyvenimo? Triukas čia tas, kad “baimė” ir “pyktis” yra paprasti, dar iš roplių paveldėti jausmai (t.y. viso labo būdai greitai reaguoti į trikdančias aplinkybes). Kas kita sudėtingi, “socialiniai”, “visuomenės” jausmai, sukurti jau būnant mums homo sapiens sapiens, ypač istoriniais laikais (t.y. pastarąjį 5 tūkst. metų). Beje, jais mes didžiuojamės kaip itin svarbiu išradimu, puikuojamės jais prieš kitus gyvūnus. Tai mat tokie suaugusių, ne ropliukų-vaikiukų jausmai, jie reikalauja ne tik paprastų jausmų užpildo, bet ir visokių etinių-moralinių-teisinių sąvokų, samprotavimų bei — tam tikros prievartos (šiaip sau tų jausmų neišmoksi, o jie tampa lyg “bilietas” būti bendruomenės nariu, jų tenka mokytis “priimant” juos kaip būtinybę).

Ir žinot ką? Kartais nutinka taip, kad vienoj ar kitoj žmonių bendrijoj (ar genty, ar “tautoj”, ar “bažnyčioj”, žodžiu, kur nespjautum) kai kurie tokie sudėtingi, “suagusių” jausmai tampa pernelyg galingi, pernelyg paplitę ir pernelyg sunkūs pakelti, nes nebėra, kas juos stabdytų. Jie tarsi užpildo kažko kito paliktą tuštumą. Man, kaip Lietuvos pusamžiam vyrui vienas įdomiausių tokių pradėjusi “strigti” jausmų, perduodamų viens kitam ir akivaizdžiai daugeliui trukdančių yra “kaltė”. Jeigu kas nors neveikia — kas nors turi būti kaltas. Kaltė taip pat reiškia, kad žmogus priverčiamas bausti pats save psichologiškai, mažų mažiausia, taip pat priverčiamas atlikti eilę dalykų, kurių pats nenori ir kuriems priešinasi.

Dar įdomiau, kad mes dažnai jaučiame kaltę už kitų veiksmus — mūsų vaikų, mūsų tėvų/giminių, bendrapiliečių, bendrataučių ir t.t., ir pan.? Ką tas duoda? Hmm — kai pasižiūri, kaip žmonės apie tą kaltę kalba ir kaip kaltina kitus ar patys jaučiasi kalti, imi galvoti, kad čia beveik visada eina kalba apie viens kito ir savęs prievartavimą ką nors veikti arba neveikti, gąsdinant visokiomis bausmėmis (pažeminimo, vienatvės, skurdo, smurtinės skriaudos, “gėdos” — ją aptarsime vėliau — ir t.t.). Juok-liūdniausia, kad visiems tas sukelia valdžios savo ir aplinkos įvykiams iliuziją, visi sako, kad kaltė “veikia”.

Nedažnai girdėdavau kaltinimo situacijoje žmones kalbant apie atsakomybę keisti situaciją (bet ne tik pagal kaltintojo požiūrį), apie pasiryžimą veikti kitaip (bet pirmiausia paisant savo esminių poreikių). Daug dažniau girdėdavau/matydavau savęs/kitų pasmerkimo, pažeminimo arba — visiško pervertinimo ir jokios tikrovės nepaisymo. Juokinga, kad tiek benamiai, tiek mega-turčiai (tie nedaugelis, su kuriais bendravau) — labai panašiai čia rodė kūnu/kalbėjo. Kas čia per velniava?

Gana neblogai šiuo klausimu yra parašiusi psichoterapeutė Aušra Griškonytė – tai ją dabar ir paskaitykit :), o aš pratęsiu savo pasiveblenimus rytojaus dieną (be jokio kaltės jausmo, sąmoningai rašydamas tinklaraštį darbo metu).