…B L I G…B L O G…B L U G…

Masturbacija yr dalykas, kurį kiekvienas mūsų (daug maž, jei neskaičiuotume visiškai neįgalių) atranda dar vaikystėje, o vėliau esame išmokomi kaip nors vengti, nors dauguma vyrų vis tiek tą karts nuo karto daro. Citatos neparšykite — tai tokia visų bernų pasaulyje kolektyvo patirtis.

Pažįstu išmintingą senelį-psichoterapeutą Georgą Steinerį (mes šiek tiek susirašinėjame) iš Kalifornijos, kursai net brandaus amžiaus vyrams (jam arti 80) rekomenduoja ne tik kasdienius pasivaikščiojimus, bet ir reguliarius orgazmus, t.y., iš esmės — masturbaciją (kaip kitaip mūsų feminizuotoje visuomenėje?). Čia va –claude_steiner_aging — galite parsisiūsti jo patarimus senstantiems vyrams, kam tai aktualu (aš tai dar tik bręstu, man gruody bus 37).

Anądien netikėtai apturėjau laimę — nors ne masturbacijos, betgi susijusia prasme. Viena pažįstama turėjo laisvą bilietėlį į “Kino pvasarį” (kuriame dauguma publikos, įtariu, yra aktyvios tinklonaršos ir blogorašos).  Visai neturėjau suopračio, kur einu, bet jau iš pirmųjų kadrų supratau, kad bus visai indomu — ir oi-kaip neapsirikau!

Rodė kažkokio Garbarskio (pirmą kartą girdžiu, bet, tikiuosi, ne paskutinį) “Irina Palm“. Salėje buvo nemažai vidutinio ir brandesnio amžiaus moterų, kurios su linksmu gyvumu kažką apie filmą kuždėjosi. Šalia manęs smalsiai dūsavo aktorė iš “Nelauktos meilės” (tyčia nesakysiu, kuri) ir man pasidarė maloniai įdomu, kas gi čia bus.

Paaiškėjo, kad scenarijus yra post-krikščioniška budistinių pamokomų istorijų apie sekso darbuotoją-boddhisatvą atmaina. Tokiose istorijose seks-bodhisatva savo savanoriška ar prisiverstine seksualine veikla išvaduoja iš kančių jei ne paslaugų vartotojus (masiškai), tai bent visokius artimuosius ir šiaip gyvas butybes aplink (vienetais). Tokių variacijas jau matėme Kim Ki Duk’o “Samarietėje” ir Lars’o von Trier’o “Prieš bangas” (beje, “Samarietėje” apie tą boddhisatvos-prostitutės istoriją tiesiogiai kalbama, ten tik krikščioniška tos situacijos interpretacija tampa labai destruktyvi, net žudikiška).

Bet ką aš čia sakau — istorijos apie “prostitutę-šventąją” yra žinomos nuo šumerų laikų, o WordPress’e netgi radau dedikuotą tinklaraštį … .

Tai žodžiu, šitam filme brandi 50-metė Londoniškė pasiligojusio anūko močiutė, nerasdama kito būdo gauti pinigų vaiko gydymui Australijoje, tampa vad. “japoniško kambario” (užsimokėję, vyrai prakiša per angą savo genitaliją į “darbo kambarį”, kuriame darbuotojos švelniomis rankomis juos “užbaigia”) darbininke — netgi geriausia Londone, dėl švelnių rankų ir noro daugiau uždirbti. Ji tuomet apmoka anūko gydymą, bet pačiai tenka patirti stiprią, nors trumpalaikę, savo sūnaus (berniuko tėvo) neapykantą ir pažeminimą.

Šiaip labai sąmojingas, žmogiškai šiltas filmas. Minėtos žiūrovės aplink mane taip pat maloniai dūsavo ir linksmai krizeno.

Tačiau man ramybės nedavė kits dalykas: kaip tokios galimybės užsidirbti atsiranda? Ta prasme, juk įmanomos taip pat pamokomos budistinės istorijos apie mėsininką-boddhisatvą arba budelį-boddhisatvą. Šalia to, masturbuotis juk galime visi ir be specialių tam klubų bei paslaugų už pinigus? Tai kas yr su ta vyriška masturbacija arba apskritai porno verslu, kad taip visi tą perka ir vartoja?

Šiaip nereikia būti Gestalt-terapeutu, kad suprastum, kad mūsuose (vyruose, t.y. — ir tą puikiai žinau pats kaip tokis), masturbacija yra ne šiaip savo kūno pažinimo ar liaukų iškrovos “badmečio” metais darbas, ale tokia priebėga nuo baimės turėti rimtus, pirmiausia ne-sportinius, o įtemptai-jausmingus santykius su suaugusiomis moterimis.

Kaip tais vyrai laikas pabaigt su tais paaugliškais masturbacijų žaidimais ir leist močiūtėm užsidirbt kuom kitu tuos pinigus anūkų labui, ką?

Taip taip, teisingai išgirdote, čigoniški. Čigonų bendruomenės atstovas tūlas žmogus vardu Josifas patikino, kad romais tik romai tarpusavyje vienas kitą vadina, o gadži (nečigonai) juos turi vadinti taip, kaip įpratę. Suprantama, kad žodis čigonas savaime ne daugiau diskriminuojantis, nei lenkas ar arabas (priešingai, nei pvz. pederastas aka пидарас) koks , todėl ir toliau be politkorektikumo stokos kompleksų.

Socialinių inovacijų kontekste, bene didžiausias iššūkis - socialiai integruoti čigonus. Neseniai Seimo kontrolieriaus įstaigoje teko būti liudytoju lietuviškuoju Žirinovskiu kartais vadinamo politiko statement’ų, kurie vakar kondensuotu pavidalu pasirodė ir tinklasklaidoje. Žinia, Seimo kontrolierius tiria 70 čigonų, įbauginto “pikto ūsuoto” politiko grasinimų užsukti kranus, skundą. Ta proga ir aš jau kelintą savaitę skaitinėju įvairius čigonistikos tekstus. Tūlas čigonofilas Bessonovas teigia, kad čigonams perspektyvoje gresia dvi alternatyvos - socialinė integracija, asimiliacija ir čigoniškosios tapatybės praradimas arba konservatyvus laikymasis за своё старое, o tai reiškia pasiliekat ten ir taip, kaip yra.  Ir čigonologinius rašinius ketinu tęsti, taip kad nepadyvykit.

Kažkas rašė, kad dirbantis čigonas tėra mitas, bet nesivelsiu čia į visuotinai žinomus samprotavimus, kad čigonai taboruose puikiai darbuojasi (spekuliacijos ir prekyba falšyvais džincais tarybiniais laikais; perestrojkos ekonominiai kataklizmai šiuos verslus sugriovė ir atvėrė dar pelningesnį narkobiznį), ir pakankamai tie darbai pelningi. Butkevičius žinia teisus, sakydamas, kad taboras puikiai pritaikytas nelegalių dalykėlių platinimui - darbas organizuojamas kolektyvinio ūkio pagrindu, gentinė круговая порука, tinklinis marketingas, sumanus naudojimasis korupcinėmis galimybėmis ir teisinės sistemos silpnomis vietomis etc etc - apie tai glaustai ir aiškiai rašo Вечерняя Москва  žurnalistas.

Na, bet tai plačiai žinomi dalykai. Iššūkis būtų - kaip efektyviai, nepažeidžiant žmogaus teisių ir vykdant socialinę integraciją, užkardyti narkoverslą? Yra apie ką pagalvoti, ane? - gal turiat kas gudrių minčių?

Žinoma, ir tradiciniai čigonų verslai - būrimas ir raganavimas - gali būti didžiai pelningi - stebėkit reportažą apie asmeninę Čiaučesku patarėją.

Pabaigai apie tai, ką čigonai geriausiai dirba fabrike - check this romano hip-hop out. To be continued…

“Dujininkai į namus neša žydrąją ugnelę” — taip eilėraštyje vaikams “Dujininkai” šią profesiją apibūdino toks aukštaičių kilmės sovietų lietuvių poetas Anzelmas Matutis. Gal būt tuomet (pilkais Brežnevo eros metais) tai skambėjo romantiškai, bet nūnai man tos eilės sukelia vis daugiau nemalonaus šiurpo. Tiksliau, kaskart, kai paskaitau apie rusų naftos-dujų monstro Gazpromo žygius padaryti ES dar labiau priklausomą nuo jojo, prisimenu tas Matučio eiles ir jų paslėptą, pilną, ėė …, analinės agresijos prasmę.

Analinės agresijos??(!!) (šioje vietoje nesupratingai sukosėkite) Ai, nenustebkite (BBB dar ne taip parašys)!

Čia mat remiuosi kadaise garsiu froid-marksistu Wilhelmu Reichu, kursai ano amžiaus pirmoje pusėje buvo išradingai susiejęs froidistinių seksualinių neurozių ir marksistinių ekonominių-socialinių konfliktų teorijas. Pagal jį, noras turėti kuo daugiau valdžios (o tai ir demonstruoja Gazpromas kaipo stipriausia Putino Rusijos atauga) yra nesugebėjimas išaugti iš analinio (kūdikiško) seksualumo — tokis rimtas, sunkus emocinis nebrandumas. Šiurkštesniais žodžiais, Gazpromas siekia kuo labiau gaidinti per visokius naftotekius ir dujotekius močiutę ES, kad tik ši labiau gerbtų, mylėtų (”negalėtų išsiversti be”), trokštų visomis prasmėmis dukrytės Rusijos. Panašu į tiesą — tie dujininkai iš tiesų mums bruka savo “žydrąsias ugneles” už ekonominės, politinės, bet, svarbiausia, emocinės priklausomybės nuo Moskovijos antkainį.

Ką daryt? Pasiūlyt atgal “čigono meilę” — t.y. įsipareigoti ilgalaikiam masiniam seksui su Rusija be kontraceptikų ir džiaugsmo, per prievartą?

Na jau ne! Kaip sako aktyvistai iš LGL — jei išprievartavimas neišvengiamas, pasistenk padaryti jį malonų beigi asmeniškai naudingą (prisiteisti kompensaciją kartais netgi įmanoma). Štai mano makaulėje išsidistiliavo planas įveikti mūsų (ES mokesčių mokėtojų) priklausomybę nuo iškastinio Gazpromo kuro:

A. Gazpromo ištekliais (kur nuo jų dingsi, ypač trumpalaikėje perspektyvoje) gaminti kuo daugiau vandenilio fuel cell technologijoms (neužmirštant jų kuo labiau plėtoti, savaime suprantama) [čia inžinieriams iš DG Research].

B. Vietoje žemės ūkio (kurį derėtų liberalizuoti Afrikos, Lotynų amerikos ir Azijos žemdirbių naudai) subidijas skirti vėjo, geoterminei ir saulės energetikai vietos bendruomenių mastu plėtoti. [čia tegu EK sprendžia, nes žemdirbiams nepatiks].

C. Skirti mokestines lengvatas statantiems naujus arba pertvarkantiems senus būstus į energiją taupančius, mažo poveikio aplinkai būstus (man labiausiai patinka stogų izoliavimas dirvožemiu ir vėjo mikro-turbinų panaudojimas visokių skersvėjų ir kintančios krypties vėjui semti namų ūkyje, nes pas mumi nei su ta saule, nei su ta geotermine energija nelabai ir išsiversi). [čia galima ir patiems pradėti daryti, nelaukiant valdžios malonių].

Kas dar? Berods, dar galimą būtų skatinti naudoti daugiau ekologiškai saugesnio viešojo transporto bei dviračių, o gal išvis persėst ant arklių? Grįžt į 19 a. logistikos lygį? Nežinau, nesu ekspertas — ale daryt “kažką” reikia jau dabar, daryti kiekvienam!

Hei-o, BBB bendrija — steigiam eko-kibucą kur nors Neries pakrantėje, pardavę savo centralizuotai šildomas, nuostolingas chatas!

Kadaise sėdėdamas ties didžiu darbu tualete sumasčiau, kad yra viena neišnaudota patyrimų (ar patirčių?) turizmo niša, pareikalausianti Lietuvoje tik nedidelių investicijų, o kraštą padarysianti šios srities mėgėjų Meka. Gal jau supratote, bet kalbu apie savižudybes. Jums, tikiuosi, ne paslaptis, kad šiuo požiūriu (bene vieninteliu?) pirmaujame ES ir apylinkėse.

Na taigi: kadangi turime šioje pramogų srityje daug ekspertų, tai galėtume teikti mokamas savižudybių turizmo paslaugas (juk Lietuva — Hanibalo Lekterio tėvynė su memorialiniais jo takais, vis dėl to). Pagrindinis metų sezonas turėtų būti lapkritis, ypač aplink Vėlines-Hėlovyną. Klientams būtų siūlomos įvairios vienišos ar grupinės savižudiškų pramogų vietos, platus pasirinkimas būdų, tarp kurių:

A. Paprastoji smurtinė savižudybė su įvairiais įrankiais (pvz. smaugvirvės, pištalietai kaimo kapinėse) ar be jų (pvz. šokant nuo Stelmužės ąžuolo arba Seimo rūmų stogo).

B. Ištęsta cheminė savižudybė (ne šiaip degtinė promaišiui su kokainu, betgi tiesiog Vyrų Šalies alus bei kiti linksminamieji pilstukai vartojimui be perstogės, pvz. 10 m. — bet įmanu rengti ir pilstuko gėrimo varžybas su 90 proc. nusižudymo per 12 val.).

C. Ekstremali socialinė savižudybė (paliekant visą turtą, jei jo yra, valstybei arba giminėms ir išeinant gyventi gatvėje kokiems 5 m., vėlgi be perstogės vartojant arba odekolonus (kai įmanu), arba dervinius klijus, o prireikus — grybus).

Pirminė rinkos analizė rodo, kad pagrindinis klientas (kaip ir sekso turizmo atveju) — pusamžis vyras-europietis, ypačiai norvegas, vengras, suomis albo mūsų brolis litwinas, kuriam labiau rūpi ne staigūs ir intensyvūs, bet subtilesni ir ištęsti savižudybės malonumai.

Trumpalaikė finansinė sėkmė (ko ir trokšta visi Dainavos Šalies Tikri Vyrai) — garantuota! (kaip čia aš nepasiūliau šitos idėjos “Vertas milijono”??).

 Idant gyvenimas būtų linksmesnis ir įdomesnis siūlau pažaisti  smegenų debesėlio žaidimą, kuris atpalaiduoja ir kartu įtraukia į  klampias asociacijų pelkes. Mėgaukitės.

Vis paskaitinėju lietuviškus tinklaraščius, peržiūriu BLOGin vaizdo ir kitokio turinio medžiagą, ir vis man vieno dalyko trūksta: lietuviai (ypač lietuvės) visai nerašo apie savo kūną, jo higienos iššūkius bei geidulius. Nors apie nuodėmes, tyrą meilę, mažas boružėles, Dievo karalystę arba visokias nesąmones kaip pas mus BBB — nors vežimu vežk. Lyg autoriai būtų arba Coliukės, arba kokie tais gotai, kuriems rūpi tik tamsūs užkaboriai su vorais ant kapaviečių.

Kas darosi? Tiksliau — kodėl nieko nesidaro?! Nieko nematyti, niekur nesmirdi, nedrėksta ir nesistoja (bent jau klausimai beigi įžvalgos)?! Juk tinklaraščiai turėtų būti TAIP PAT ir išsivadavimo iš šalto, beveik neegzistuojančio tradicinio košer-seksualumo (užsimerkus ir per nosinaitę) bei visokių kūną pančiojančių draudimų/nuvertinimų vieta??

Nutariau — Lietuvai reikia savos Charlotte Roche, buvusios vokiečių pop-muzikos kanalo VIVA vedančiosios, dabar parašiusios pusę Vokietijos pralinksminusį, o pusę sukrėtusį romaną “Drėgnos vietos” (vok. “Feuchtgebiete“). Reikės pasiūlyt “Vagai” (leidyklos pavadinimas visuomet man maloniai siejosi su lot. terminu “vagina”, kurį bent jau, tikiuosi, tikrai žinote).

Tai drąsi feministinė knyga, pirmą kartą atvirai vokiečių kalba (ir tai, patikėkite, nemenkas pasiekimas) kalbanti apie moterų patiriamą alinantį spaudimą nuolat maloniai kvepėti, nesimasturbuoti užsinorėjus, nesidalinti erotinėmis fantazijomis su kitomis moterimis ar vyrais. Romano pagrindinė veikėja — seksualiai nepasitenkinanti, prieš  higieninį gyvplaukių skutimosi ir nuolatinio kvėpinimosi fašizmą maištaujanti 18-metė, vardu Helene Memel (lietuvninkiškas ačiū tau, mme Roche!).

Dauguma skaitytojų Vokietijoje, kaip teigia beveik visos šios knygos apžvalgos, skaitydami patiria nemenką šoką: analinis seksas moters iniciatyva, grupinė masturbacija, nemalonūs kūno kvapai, moters gleivinė (ir gleivės, aišku) bei pan.t.t.

Knyga, kaip teigia Kulturnews.de nėra pigi provokacija — tai drąsus kūrybinės laisvės elgtis su savo kūnu/jo poreikiais ne pagal sustabarėjusias, netgi sveikatai žalingas seksualinių tabų bei higienos taisykles. Nuolat bijoti save (ir kitus) maloniai liesti, sukelti kitiems nemalonių kvapų ar nuolat kruopščiai skustis nėra sveika. Išsilaisvinantis saikas higienoje ir paklusime paprotinėms taisyklėms (prievartoje sau) yra ypač patartinas mumi, brangūs tautiečiai/-ės!

Jūs nenustebkite perdėm (man labai patinka šitas dviprasmiška kalbos lytis), bet žmonės (tinklonaršos, ne šiaip pašlemėkai iš gatvės) aptinka mūsų BBB ieškodami labai KEISTO komplekto dalykų. Štai raktažodžių, atvedusių paieškų sistemosi ing BBB, suvestinė už visų jojo gyvavimo laikų (miela, a-ne?):

Turėjome aksominę revoliuciją, dabar turėsim aksominę augančio vartojimo infliacijos sąlygomis prarają. Romas Lazutka šiandien LRT i-vartuose rašo:

Dešimties procentų turtingiausių ir dešimtadalio vargingiausių žmonių vartojimo skirtumai artėja prie dešimties kartų. Kaip suvokti šį vartojimo skirtumą?

Įsivaizduokime du maždaug Kauno dydžio miestus. Vieno iš jų gyventojai vidutiniškai vartoja pagal Norvegijos, kito – pagal Kubos standartus. Maždaug tokie skirtumai tarp tų dviejų Lietuvų ir jie dar sparčiai auga.

Taigi ir dviejų Kaunų nereikia įsivaizduoti. Užtenka pažiūrėti į Vilniaus centrą (senamiestis ir Konstitucijos pr.), o po to į, sakykime, Naująją Akmenę — ir viskas stojasi piestu į vietas. Man juokingiausia tai, kad turintys apmokamą darbą Lietuvos gyventojai “investuoja” arba į būsto paskolų vergiją, arba į drabužius (kaip vokiečiai teisingai juos vadina, Klamotten, skudurai) ar greitai senstančią buitinę techniką.

Tuo tarpu išmokti ko nors naujo, gauti kokią naują papildomą kvalifikaciją — anei blium, anei bliam Pūko ir Lietaus radijo klausytojų moliūguose nesuskamba. Tegu dabar mokosi moksleiviai (nors jie ir taip to nedaro) — mes jau maždaug “atsimokėme”.

Vansi išeina, kad geriausiai Europos socialinio fondo lėšas “mokymams” naudoja Akropolis ir kiti super-vartojimo centrai: ko neišmokai, prisilaižysi ten (mokėdamas mega-antkainius už kinišką šlamštą). Ogi neišmokai (tiksliau, nesimokai ar neatrodo, kad ketini) štai ko: realistiško asmeninių finansų tvarkymo ir savo kūrybinių galių (sugebėjimo maloniai, “pelningai” atnaujinti savo elgseną, veiklą, aplinką) išlaisvinimo bei, atleisk už štampą, nuolatinio plėtojimo. The Economist antai teigia, kad dabartinė lėtinė pasaulio finansų krizė kyla būtent dėl masiško asmeninių lėšų tvarkymo/planavimo neraštingumo (paprasčiausių dalykų neišmanymo. Tai ką jau kalbėti apie “kūrybines galias”: nesename “Verslo klasės” (neapkaltinsi kairumu) numeryje skaitome:

Prieš keturiasdešimt metų [menka paguoda, visgi -- A.D.] amerikietis George’as Landas ištyrė 1600 penkiamečių ir nustatė, kad net 98 proc. iš jų turi ryškių kūrybinių gebėjimų. Kai tiems vaikams sukako dešimt, testą mokslininkas pakartojo. Kūrybingi išliko tik trečdalis. Po penkerių metų vėl pakartoto testo rezultatai dar graudesni: tik dvylika proc. kūrybingų paauglių.

Khmm… . Kaip sakė toks personažas Vy (iš A. Moor’o “V for Vendetta“), jei tu ieškai kaltų — tai pasižiūrėk į veidrodį!.

Jos yra stebėtinai panašios visur, kur jas stebėjau, nes visuomet sukasi aplink vyriškus lyties organus ir nutikimų su jais įvairovę, tačiau kai kurios stulbina savo išskirtiniu keistumu. Žemiau pateikiu tokią, be komentarų.

VYRIŠKUMAS KAIP ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ GEBĖJIMAI (O GAL KVALIFIKACIJA)

Tęsiant mūsų temą, norėtųsi pereiti prie skaudžiai-esminio ar net prikišamai-malonaus klausimo: kaip gi mumi, nūdienos Lietuvos vyriemi, gyventi? Kaip jaustis patogiai savo kūnuose, būnant su moterų kūnais, susiduriant su jų galios-valdžios žaidimais, su mūsų galios troškimu, su viskuo aplink ir mūsyse?

Vienas indomus dalykėlis, kurį girdžiu iš daugelio moterų ir vyrų, su kuriais susitinku gyvenime, ypač kai kalba pasisuka apie lyčių lygybę yra, kad tosios lygybės pastangos padaro vyrus “skudurais”, mėmėmis ir dar ten visokiais nevyriškais, neįdomiais, visapusiškai nepatraukliais naminiais gyvūnėliais, kurie ne tik vinies įkalt nemoka, bet ir nuobodžiai mylisi. Toks indų (?) kilmės britas Nirpal Dhaliwal, kurį netyčią aptikau hūhlindamas anądien, tiesmukai taip ir formuluoja savo esė dienraštyje “Daily mail” — “How feminism destroyed real men“. Būdinga ištrauka:

Back in the Nineties, emboldened by the successes of feminism, women sought to slay the dragon of patriarchy by turning men into ridiculous cissies [čia ir toliau išryškinta mano -- A.D.] who would cry with them through chick-flicks and then cook up a decent lasagne. / Suddenly, women wanted to drive home their newfound equality by moulding men to be more like them. /…/ Instead, women are now lumped with flabby invertebrates, little more than doormats, whom they secretly despise but are too proud to admit it.

Uojajoj — kaip čia viskas rimta ir nemalonu, pasirodo! Vyriškumo infliacija lyg ir, ypač ES ir JAV, kaip galime suprasti iš Nirpalo-dži. Tuo tarpu, į sceną, lydimas sugulovių choro permatomais sari, įšoka saldžiabalsis senovės Indijos patinas-guru — ir užčiaupia “alfa-patelėms” (tai tokioms, kur labai sekasi karjera) burnas. Ne visas žinoma. Kaip mėgdavo juokauti toks senų laikų ALF (atviros Lietuvos fondo) ūkvedys, moterims reikalingos dvi poros lūpų: vienos, kad prikalbėtų nesąmonių, kitos — kad atsiprašytų už jas. Šmaikštu, ką besakysi.

Linksma šitoje temoje noriai ir karštai persipina su liūdna beigi tragiška: vyrų smurto prieš moteris, vaikus ir, kas juokingiausia, save pačius (savižudybės, viens kito pramoginis žalojimas) nors su kaupu vežk, ir netgi gausėja. Nirpalas-dži teisus, kad, bandydami pasijusti geriau, neturėtume vien aklai “paklusti” visiems mus supančių moterų reikalavimams (priešingai, tenka daug priešintis, ypač motinoms ir jų “dusinančiai meilei”), bet ale tai nereiškia, kad mūsų jėga yra tuose juokinguose, anekdotais tapusiuose senesnių kartų mandrybėse bei smurto papročiuose.

Manrods gėris nuo feminizmuso bent jau tas, kad jis priverčia mus (nors kai kurie ir neatlaiko — bet tai ok, kitiems daugiau erdvės savo genus skleisti )  naujai sau pasakyti, kas ta yra mūsų vyriška laimė. Kas mus, nepriklausomai nuo moterų buvimo/nebuvimo aplink, nuo jų įgeidžių ar nepasitenkinimų, daro laimingais. Jei atsakom į šį klausimą — tai ir su moterimis (ar bet kuo jų vaidmenyje) galime sau ramiai sugyventi, neeikvodami energijos nei gynybai, nei puolimams.