LIETUVIO SIELOS GELMĖS II
Tuesday, April 1, 2008
(…TĘSINYS…)
Kalbant dar apie kaltės jausmą kaip apie prievartos sau ir kitiems įrankį (o ne apie atsakomybę, rūpestį ir užuojautą, kurie su šituo įrankiu nesuderinami): labiausiai jis mūsuose paplitęs kaip “katalikiška kaltė”. Tik — ne vien ta katalikiška kaltė paliečia žmonių seksualinį gyvenimą, kaip teigia šis straipsnis wikipedijoje ( t.y. ne vien masturbacija ar coitus interruptus yra baisios nuodėmės).
.
Kaltė kaip “nusižeminimo”, “paklusimo autoritetams”, kurių mes nepasirinkome (arba, jei ir pasirinkome, tai ne visai laisva valia), t.y. svetimai asmeninei ar kolektyvinei valiai įrankis tampa toks visaapimantis ir populiarus, kad net oda šiurpsta. Antai pasiskaitykit, kaip apie tai rašo tūlas jaunas Lietuvos vyras-katalikas viename populiariausių šios bažnyčios dienraščių — Bernardinai.lt:
Mes visi nuolatos gyvename jausdami KALTĘ, nors ir nelabai gerai žinome DĖL KO. /…/ Vakarų pasaulis, biblinės kultūros yra paremtos kaltės jausmu. Pirmųjų tėvų – Ievos ir Adomo – kaltė mus persekioja visą gyvenimą. Tiksliau, tai jie kalti, kad mes čia vargstame. /…/ Aš esu KALTAS visada, net kai nuo manęs niekas ir nepriklauso. Tai net ne jausmas. Tai būsena. Aš esu kaltas dėl sulūžusios rankenos, nepaklotos lovos, neišplautų indų, nenupirkto cukraus, neišlaikyto egzamino, suplyšusių batų, sudužusio eglutės žaislo, pripaišytos knygos, kvailos šukuosenos, spalvotų batų raištelių, ištrypto gėlyno, nulūžusio rakto, perdegusios lempos, iškritusio danties, /…/
Ir net kai kažkam mėginu įrodyti savo nekaltumą, net ir tada esu KALTAS. Kaltas, kad esu… (Šia prasme kaltė nėra priežastis, o juolab – pasekmė. Ji – SAVASTIS). Taip ir sukasi kvėpavimo ritmu many užstrigusi plokštelė. [Gediminas Kajėnas: Kaltės apologija; Bernardinai.lt 2005-02-03]
Vau-čikibau-vau-vau!!!?! Kaži ar nuo to laiko p. Kajėnas nebandė bent kartelį žudytis? Reikės gauti iš redakcijos telefoną ir pasiteirauti jo paties … . Bet kokiu atveju, nuoširdusis katalikas atskleidė mums kasdienę bet kokio nuoširdaus kataliko nuolatinę dvasios būseną, maždaug “kaltas už pieną, pralietą pro šalį”. Atviriau ir negali būti, ačiū autoriui už išpažinti, taip sakant.
.
Daug indomesnė kita aplinkybė (rašinys daug maž toks, kokio ir tikėjausi iš nuoširdaus kataliko — juk kažkada pats tokiu buvau ir tokius jausmus jaučiau, kol galiausiai labai išvargino ir tapo nepakeliami). Po straipsniu — nė vieno komentaro, kas keista net Bernardinams.lt, kur po kiekvienu egzaltuotu paliurlenimu būna krūvos atsiliepimų iš tikinčiųjų ir karingų ateistų. ŠIS gi nesibaigiančios kaltės (o tai reiškia nuolatinio savęs — ir kitų — kankinimo) išpažinimas NIEKAM neužkliuvo. Šiaip, vyriokas pasakė, ką visi ir taip žino, kas čia nuostabaus?
.
Jėzau-Tu-Jėzau ir visokios Marijos bei pan. — kur jūs žiūrite, jei visi taip save ir kitus jūsų vardu kamuoja? Na žiūrite, labai gražiai nupaišyti, ale nieko nedarote. Na ir gerai — mes patys galim daug šios būklės palengvinimui nuveikti ir tas reikalauja atskiro aptarimo, kuris bus kiek vėliau.
shimgong
ulanbataras
exaybachay
4akys
pressofficer
Leave a Reply