LIETUVIO SIELOS GELMĖS III
Tuesday, April 1, 2008
TINGINIŲ NEBŪNA
Turiu tokį vyr. lyties ir panašaus amžiaus kolegą, kuris elgiasi labai panašiai kaip aš visai neseniai ir, žinoma, dėl to patenka į labai panašias kaltinimo situacijas. Jį kaltina, žinoma, tinginyste. Beje, gal nežinojote, bet dauguma darbo biuruose ar ofisuose (t.y, kaip bevadintum, kambariuose) žmonių (t.y. šiuolaikinių miestiečių) patiria šią problemą, bet, mano ilgamečiai stebėjimai vienareikšmiškai byloja, kad labiausiai tinginyste yra kaltinami vidutinės arba visai vykdomosios grandies darbuotojai vyrai (ir dažniausiai juos kaltina arba sprendimus priimančios, arba stropiau viską vykdančios darbuotojos moterys).
.
Mano kolega antai jau trečią savaitę yra bombarduojamas tiek mūsų šefo (brandaus amžiaus vyro) tiek vienos itin stropios kolegės (moters pačioje žydėjimo pradžioje) priduoti vieną didžiulę ataskaitą, kurios užbaigti akivaizdžiai neskuba ir (tas ir’ akivaizdu) nuolat atidėlioja. Maždaug kas rytą ir kas popietę jis yra išvadinamas tinginiu bei nemokša, o minėta mot. lyties kolegė įsakmiu, pakeltu ir emociškai šaltu balsu, tinkančiu Aušvico prižiūrėtojai “skatina” ji tuos darbus baigti. Tuo tarpu mūsų “tinginys” tik atsako “jau darau, šiandien bus”, nors niekad “šiandien” to nebūna … .
Kai paklausi, kodėl jis leidžiasi žeminamas ir neišsikovoja abipusiai priimtinų darbo sąlygų bei pagarbesnio požiūrio į save, kodėl dalina nerealius “šiandien bus” pažadus — jis atsako, kad yra pripratęs ir “čia nieko baisaus”. Na, kaip sakė vienas Stepančikovo dvaro lankytojas, “kas gi šitaip galėtų?!”. Аš bent jau kelis kartus esu buvęs panašiose situacijose: labai nemėgsti to, ką tau “reikia” (t.y. esi “priverstas”) daryti, tad visais būdais stengiesi nuo jo išsisukti, atidėlioti ir t.t.
.
Kodėl tiesiai nepasakius, kad to nedarysi, arba nedarysi tokiu būdu, kaip nori “valdžia”, o savaip, arba kad tau reikia daugiau laiko/kitų pagalbos?. Kaltinimas (savęs ir kitų) “tinginyste” yra ne kas kita, kaip bandymas nuvertinti, nužmoginti pasipriešinimą nepriimtinoms darbo ar bet kokios veiklos sąlygoms, tikslams, priemonėms ir pan. ir t.t. Kodėl turime aukoti patys save dėl menamo valdžios asmenų pritarimo (kuris nebūtinai bus viską padarius taip, kaip jie/jos nori)? Kodėl turime eikvoti save tiems darbams, kurie, nors ir apmokami, atrodo visiškai betiksliai ir neprasmingi? Kas trukdo mums įprasminti juos savaip, atlikti juos kitnoniškai arba — atsisakyti atlikti iš viso? Dėl ko taip bijome “valdžios” (net jei tai yra labai stropi ir pikta bendradarbė, besistengianti taip įtvirtinti savo asmeninę svarbą)?
.
Čia rasite keletą patarimų, kaip transformuoti šitą iš pažiūros negatyvia pasipriešinimo arba nusivylimo beprasmiškumu energiją į naudingas pastangas ir pokyčius, galų gale net atliekant tuos “darbus”, kuriems taip priešinomės.
.
Tinginių nėra — yra tik nepakankamai susidomėję ta veikla/darbu žmonės.
shimgong
ulanbataras
exaybachay
4akys
pressofficer
Tuesday, April 1, 2008 at 8:50
yra daug zmoniu, netinginciu prasyti/gauti atlyginimo uz negalejima pakankamai susidometi
Wednesday, April 2, 2008 at 5:15
nu nu, brangenybe — pateikite prašau mumi pavyzdžių ir savo komentarų, tikrai sudominote
Thursday, April 3, 2008 at 5:50
bloody samsaroje vis kas nors negerai, netinka… tiesiog reikia dirbt su tokiom aplinkybėm, kokios manifestuoja. o jei prisiminsime, kad jos neturi savarankiškosios būties, t.y., visisškai priklauso nuo to, kuriam panifestuojasi, tai tuo paprasčiau - free your mind ir problemų kaip nebūta. O nei neišiena protelio išlaisvinti - kentėkime stoiškai. Visa kita regis tik išsisukinėjimai (nuo savęs paties) ir (savęs) atsiprašinėjimai. Hell yeah! (rock)