…B L I G…B L O G…B L U G…

“Dujininkai į namus neša žydrąją ugnelę” — taip eilėraštyje vaikams “Dujininkai” šią profesiją apibūdino toks aukštaičių kilmės sovietų lietuvių poetas Anzelmas Matutis. Gal būt tuomet (pilkais Brežnevo eros metais) tai skambėjo romantiškai, bet nūnai man tos eilės sukelia vis daugiau nemalonaus šiurpo. Tiksliau, kaskart, kai paskaitau apie rusų naftos-dujų monstro Gazpromo žygius padaryti ES dar labiau priklausomą nuo jojo, prisimenu tas Matučio eiles ir jų paslėptą, pilną, ėė …, analinės agresijos prasmę.

Analinės agresijos??(!!) (šioje vietoje nesupratingai sukosėkite) Ai, nenustebkite (BBB dar ne taip parašys)!

Čia mat remiuosi kadaise garsiu froid-marksistu Wilhelmu Reichu, kursai ano amžiaus pirmoje pusėje buvo išradingai susiejęs froidistinių seksualinių neurozių ir marksistinių ekonominių-socialinių konfliktų teorijas. Pagal jį, noras turėti kuo daugiau valdžios (o tai ir demonstruoja Gazpromas kaipo stipriausia Putino Rusijos atauga) yra nesugebėjimas išaugti iš analinio (kūdikiško) seksualumo — tokis rimtas, sunkus emocinis nebrandumas. Šiurkštesniais žodžiais, Gazpromas siekia kuo labiau gaidinti per visokius naftotekius ir dujotekius močiutę ES, kad tik ši labiau gerbtų, mylėtų (”negalėtų išsiversti be”), trokštų visomis prasmėmis dukrytės Rusijos. Panašu į tiesą — tie dujininkai iš tiesų mums bruka savo “žydrąsias ugneles” už ekonominės, politinės, bet, svarbiausia, emocinės priklausomybės nuo Moskovijos antkainį.

Ką daryt? Pasiūlyt atgal “čigono meilę” — t.y. įsipareigoti ilgalaikiam masiniam seksui su Rusija be kontraceptikų ir džiaugsmo, per prievartą?

Na jau ne! Kaip sako aktyvistai iš LGL — jei išprievartavimas neišvengiamas, pasistenk padaryti jį malonų beigi asmeniškai naudingą (prisiteisti kompensaciją kartais netgi įmanoma). Štai mano makaulėje išsidistiliavo planas įveikti mūsų (ES mokesčių mokėtojų) priklausomybę nuo iškastinio Gazpromo kuro:

A. Gazpromo ištekliais (kur nuo jų dingsi, ypač trumpalaikėje perspektyvoje) gaminti kuo daugiau vandenilio fuel cell technologijoms (neužmirštant jų kuo labiau plėtoti, savaime suprantama) [čia inžinieriams iš DG Research].

B. Vietoje žemės ūkio (kurį derėtų liberalizuoti Afrikos, Lotynų amerikos ir Azijos žemdirbių naudai) subidijas skirti vėjo, geoterminei ir saulės energetikai vietos bendruomenių mastu plėtoti. [čia tegu EK sprendžia, nes žemdirbiams nepatiks].

C. Skirti mokestines lengvatas statantiems naujus arba pertvarkantiems senus būstus į energiją taupančius, mažo poveikio aplinkai būstus (man labiausiai patinka stogų izoliavimas dirvožemiu ir vėjo mikro-turbinų panaudojimas visokių skersvėjų ir kintančios krypties vėjui semti namų ūkyje, nes pas mumi nei su ta saule, nei su ta geotermine energija nelabai ir išsiversi). [čia galima ir patiems pradėti daryti, nelaukiant valdžios malonių].

Kas dar? Berods, dar galimą būtų skatinti naudoti daugiau ekologiškai saugesnio viešojo transporto bei dviračių, o gal išvis persėst ant arklių? Grįžt į 19 a. logistikos lygį? Nežinau, nesu ekspertas — ale daryt “kažką” reikia jau dabar, daryti kiekvienam!

Hei-o, BBB bendrija — steigiam eko-kibucą kur nors Neries pakrantėje, pardavę savo centralizuotai šildomas, nuostolingas chatas!