…B L I G…B L O G…B L U G…

Masturbacija yr dalykas, kurį kiekvienas mūsų (daug maž, jei neskaičiuotume visiškai neįgalių) atranda dar vaikystėje, o vėliau esame išmokomi kaip nors vengti, nors dauguma vyrų vis tiek tą karts nuo karto daro. Citatos neparšykite — tai tokia visų bernų pasaulyje kolektyvo patirtis.

Pažįstu išmintingą senelį-psichoterapeutą Georgą Steinerį (mes šiek tiek susirašinėjame) iš Kalifornijos, kursai net brandaus amžiaus vyrams (jam arti 80) rekomenduoja ne tik kasdienius pasivaikščiojimus, bet ir reguliarius orgazmus, t.y., iš esmės — masturbaciją (kaip kitaip mūsų feminizuotoje visuomenėje?). Čia va –claude_steiner_aging — galite parsisiūsti jo patarimus senstantiems vyrams, kam tai aktualu (aš tai dar tik bręstu, man gruody bus 37).

Anądien netikėtai apturėjau laimę — nors ne masturbacijos, betgi susijusia prasme. Viena pažįstama turėjo laisvą bilietėlį į “Kino pvasarį” (kuriame dauguma publikos, įtariu, yra aktyvios tinklonaršos ir blogorašos).  Visai neturėjau suopračio, kur einu, bet jau iš pirmųjų kadrų supratau, kad bus visai indomu — ir oi-kaip neapsirikau!

Rodė kažkokio Garbarskio (pirmą kartą girdžiu, bet, tikiuosi, ne paskutinį) “Irina Palm“. Salėje buvo nemažai vidutinio ir brandesnio amžiaus moterų, kurios su linksmu gyvumu kažką apie filmą kuždėjosi. Šalia manęs smalsiai dūsavo aktorė iš “Nelauktos meilės” (tyčia nesakysiu, kuri) ir man pasidarė maloniai įdomu, kas gi čia bus.

Paaiškėjo, kad scenarijus yra post-krikščioniška budistinių pamokomų istorijų apie sekso darbuotoją-boddhisatvą atmaina. Tokiose istorijose seks-bodhisatva savo savanoriška ar prisiverstine seksualine veikla išvaduoja iš kančių jei ne paslaugų vartotojus (masiškai), tai bent visokius artimuosius ir šiaip gyvas butybes aplink (vienetais). Tokių variacijas jau matėme Kim Ki Duk’o “Samarietėje” ir Lars’o von Trier’o “Prieš bangas” (beje, “Samarietėje” apie tą boddhisatvos-prostitutės istoriją tiesiogiai kalbama, ten tik krikščioniška tos situacijos interpretacija tampa labai destruktyvi, net žudikiška).

Bet ką aš čia sakau — istorijos apie “prostitutę-šventąją” yra žinomos nuo šumerų laikų, o WordPress’e netgi radau dedikuotą tinklaraštį … .

Tai žodžiu, šitam filme brandi 50-metė Londoniškė pasiligojusio anūko močiutė, nerasdama kito būdo gauti pinigų vaiko gydymui Australijoje, tampa vad. “japoniško kambario” (užsimokėję, vyrai prakiša per angą savo genitaliją į “darbo kambarį”, kuriame darbuotojos švelniomis rankomis juos “užbaigia”) darbininke — netgi geriausia Londone, dėl švelnių rankų ir noro daugiau uždirbti. Ji tuomet apmoka anūko gydymą, bet pačiai tenka patirti stiprią, nors trumpalaikę, savo sūnaus (berniuko tėvo) neapykantą ir pažeminimą.

Šiaip labai sąmojingas, žmogiškai šiltas filmas. Minėtos žiūrovės aplink mane taip pat maloniai dūsavo ir linksmai krizeno.

Tačiau man ramybės nedavė kits dalykas: kaip tokios galimybės užsidirbti atsiranda? Ta prasme, juk įmanomos taip pat pamokomos budistinės istorijos apie mėsininką-boddhisatvą arba budelį-boddhisatvą. Šalia to, masturbuotis juk galime visi ir be specialių tam klubų bei paslaugų už pinigus? Tai kas yr su ta vyriška masturbacija arba apskritai porno verslu, kad taip visi tą perka ir vartoja?

Šiaip nereikia būti Gestalt-terapeutu, kad suprastum, kad mūsuose (vyruose, t.y. — ir tą puikiai žinau pats kaip tokis), masturbacija yra ne šiaip savo kūno pažinimo ar liaukų iškrovos “badmečio” metais darbas, ale tokia priebėga nuo baimės turėti rimtus, pirmiausia ne-sportinius, o įtemptai-jausmingus santykius su suaugusiomis moterimis.

Kaip tais vyrai laikas pabaigt su tais paaugliškais masturbacijų žaidimais ir leist močiūtėm užsidirbt kuom kitu tuos pinigus anūkų labui, ką?

“Dujininkai į namus neša žydrąją ugnelę” — taip eilėraštyje vaikams “Dujininkai” šią profesiją apibūdino toks aukštaičių kilmės sovietų lietuvių poetas Anzelmas Matutis. Gal būt tuomet (pilkais Brežnevo eros metais) tai skambėjo romantiškai, bet nūnai man tos eilės sukelia vis daugiau nemalonaus šiurpo. Tiksliau, kaskart, kai paskaitau apie rusų naftos-dujų monstro Gazpromo žygius padaryti ES dar labiau priklausomą nuo jojo, prisimenu tas Matučio eiles ir jų paslėptą, pilną, ėė …, analinės agresijos prasmę.

Analinės agresijos??(!!) (šioje vietoje nesupratingai sukosėkite) Ai, nenustebkite (BBB dar ne taip parašys)!

Čia mat remiuosi kadaise garsiu froid-marksistu Wilhelmu Reichu, kursai ano amžiaus pirmoje pusėje buvo išradingai susiejęs froidistinių seksualinių neurozių ir marksistinių ekonominių-socialinių konfliktų teorijas. Pagal jį, noras turėti kuo daugiau valdžios (o tai ir demonstruoja Gazpromas kaipo stipriausia Putino Rusijos atauga) yra nesugebėjimas išaugti iš analinio (kūdikiško) seksualumo — tokis rimtas, sunkus emocinis nebrandumas. Šiurkštesniais žodžiais, Gazpromas siekia kuo labiau gaidinti per visokius naftotekius ir dujotekius močiutę ES, kad tik ši labiau gerbtų, mylėtų (”negalėtų išsiversti be”), trokštų visomis prasmėmis dukrytės Rusijos. Panašu į tiesą — tie dujininkai iš tiesų mums bruka savo “žydrąsias ugneles” už ekonominės, politinės, bet, svarbiausia, emocinės priklausomybės nuo Moskovijos antkainį.

Ką daryt? Pasiūlyt atgal “čigono meilę” — t.y. įsipareigoti ilgalaikiam masiniam seksui su Rusija be kontraceptikų ir džiaugsmo, per prievartą?

Na jau ne! Kaip sako aktyvistai iš LGL — jei išprievartavimas neišvengiamas, pasistenk padaryti jį malonų beigi asmeniškai naudingą (prisiteisti kompensaciją kartais netgi įmanoma). Štai mano makaulėje išsidistiliavo planas įveikti mūsų (ES mokesčių mokėtojų) priklausomybę nuo iškastinio Gazpromo kuro:

A. Gazpromo ištekliais (kur nuo jų dingsi, ypač trumpalaikėje perspektyvoje) gaminti kuo daugiau vandenilio fuel cell technologijoms (neužmirštant jų kuo labiau plėtoti, savaime suprantama) [čia inžinieriams iš DG Research].

B. Vietoje žemės ūkio (kurį derėtų liberalizuoti Afrikos, Lotynų amerikos ir Azijos žemdirbių naudai) subidijas skirti vėjo, geoterminei ir saulės energetikai vietos bendruomenių mastu plėtoti. [čia tegu EK sprendžia, nes žemdirbiams nepatiks].

C. Skirti mokestines lengvatas statantiems naujus arba pertvarkantiems senus būstus į energiją taupančius, mažo poveikio aplinkai būstus (man labiausiai patinka stogų izoliavimas dirvožemiu ir vėjo mikro-turbinų panaudojimas visokių skersvėjų ir kintančios krypties vėjui semti namų ūkyje, nes pas mumi nei su ta saule, nei su ta geotermine energija nelabai ir išsiversi). [čia galima ir patiems pradėti daryti, nelaukiant valdžios malonių].

Kas dar? Berods, dar galimą būtų skatinti naudoti daugiau ekologiškai saugesnio viešojo transporto bei dviračių, o gal išvis persėst ant arklių? Grįžt į 19 a. logistikos lygį? Nežinau, nesu ekspertas — ale daryt “kažką” reikia jau dabar, daryti kiekvienam!

Hei-o, BBB bendrija — steigiam eko-kibucą kur nors Neries pakrantėje, pardavę savo centralizuotai šildomas, nuostolingas chatas!

Kadaise sėdėdamas ties didžiu darbu tualete sumasčiau, kad yra viena neišnaudota patyrimų (ar patirčių?) turizmo niša, pareikalausianti Lietuvoje tik nedidelių investicijų, o kraštą padarysianti šios srities mėgėjų Meka. Gal jau supratote, bet kalbu apie savižudybes. Jums, tikiuosi, ne paslaptis, kad šiuo požiūriu (bene vieninteliu?) pirmaujame ES ir apylinkėse.

Na taigi: kadangi turime šioje pramogų srityje daug ekspertų, tai galėtume teikti mokamas savižudybių turizmo paslaugas (juk Lietuva — Hanibalo Lekterio tėvynė su memorialiniais jo takais, vis dėl to). Pagrindinis metų sezonas turėtų būti lapkritis, ypač aplink Vėlines-Hėlovyną. Klientams būtų siūlomos įvairios vienišos ar grupinės savižudiškų pramogų vietos, platus pasirinkimas būdų, tarp kurių:

A. Paprastoji smurtinė savižudybė su įvairiais įrankiais (pvz. smaugvirvės, pištalietai kaimo kapinėse) ar be jų (pvz. šokant nuo Stelmužės ąžuolo arba Seimo rūmų stogo).

B. Ištęsta cheminė savižudybė (ne šiaip degtinė promaišiui su kokainu, betgi tiesiog Vyrų Šalies alus bei kiti linksminamieji pilstukai vartojimui be perstogės, pvz. 10 m. — bet įmanu rengti ir pilstuko gėrimo varžybas su 90 proc. nusižudymo per 12 val.).

C. Ekstremali socialinė savižudybė (paliekant visą turtą, jei jo yra, valstybei arba giminėms ir išeinant gyventi gatvėje kokiems 5 m., vėlgi be perstogės vartojant arba odekolonus (kai įmanu), arba dervinius klijus, o prireikus — grybus).

Pirminė rinkos analizė rodo, kad pagrindinis klientas (kaip ir sekso turizmo atveju) — pusamžis vyras-europietis, ypačiai norvegas, vengras, suomis albo mūsų brolis litwinas, kuriam labiau rūpi ne staigūs ir intensyvūs, bet subtilesni ir ištęsti savižudybės malonumai.

Trumpalaikė finansinė sėkmė (ko ir trokšta visi Dainavos Šalies Tikri Vyrai) — garantuota! (kaip čia aš nepasiūliau šitos idėjos “Vertas milijono”??).

Vis paskaitinėju lietuviškus tinklaraščius, peržiūriu BLOGin vaizdo ir kitokio turinio medžiagą, ir vis man vieno dalyko trūksta: lietuviai (ypač lietuvės) visai nerašo apie savo kūną, jo higienos iššūkius bei geidulius. Nors apie nuodėmes, tyrą meilę, mažas boružėles, Dievo karalystę arba visokias nesąmones kaip pas mus BBB — nors vežimu vežk. Lyg autoriai būtų arba Coliukės, arba kokie tais gotai, kuriems rūpi tik tamsūs užkaboriai su vorais ant kapaviečių.

Kas darosi? Tiksliau — kodėl nieko nesidaro?! Nieko nematyti, niekur nesmirdi, nedrėksta ir nesistoja (bent jau klausimai beigi įžvalgos)?! Juk tinklaraščiai turėtų būti TAIP PAT ir išsivadavimo iš šalto, beveik neegzistuojančio tradicinio košer-seksualumo (užsimerkus ir per nosinaitę) bei visokių kūną pančiojančių draudimų/nuvertinimų vieta??

Nutariau — Lietuvai reikia savos Charlotte Roche, buvusios vokiečių pop-muzikos kanalo VIVA vedančiosios, dabar parašiusios pusę Vokietijos pralinksminusį, o pusę sukrėtusį romaną “Drėgnos vietos” (vok. “Feuchtgebiete“). Reikės pasiūlyt “Vagai” (leidyklos pavadinimas visuomet man maloniai siejosi su lot. terminu “vagina”, kurį bent jau, tikiuosi, tikrai žinote).

Tai drąsi feministinė knyga, pirmą kartą atvirai vokiečių kalba (ir tai, patikėkite, nemenkas pasiekimas) kalbanti apie moterų patiriamą alinantį spaudimą nuolat maloniai kvepėti, nesimasturbuoti užsinorėjus, nesidalinti erotinėmis fantazijomis su kitomis moterimis ar vyrais. Romano pagrindinė veikėja — seksualiai nepasitenkinanti, prieš  higieninį gyvplaukių skutimosi ir nuolatinio kvėpinimosi fašizmą maištaujanti 18-metė, vardu Helene Memel (lietuvninkiškas ačiū tau, mme Roche!).

Dauguma skaitytojų Vokietijoje, kaip teigia beveik visos šios knygos apžvalgos, skaitydami patiria nemenką šoką: analinis seksas moters iniciatyva, grupinė masturbacija, nemalonūs kūno kvapai, moters gleivinė (ir gleivės, aišku) bei pan.t.t.

Knyga, kaip teigia Kulturnews.de nėra pigi provokacija — tai drąsus kūrybinės laisvės elgtis su savo kūnu/jo poreikiais ne pagal sustabarėjusias, netgi sveikatai žalingas seksualinių tabų bei higienos taisykles. Nuolat bijoti save (ir kitus) maloniai liesti, sukelti kitiems nemalonių kvapų ar nuolat kruopščiai skustis nėra sveika. Išsilaisvinantis saikas higienoje ir paklusime paprotinėms taisyklėms (prievartoje sau) yra ypač patartinas mumi, brangūs tautiečiai/-ės!

Jūs nenustebkite perdėm (man labai patinka šitas dviprasmiška kalbos lytis), bet žmonės (tinklonaršos, ne šiaip pašlemėkai iš gatvės) aptinka mūsų BBB ieškodami labai KEISTO komplekto dalykų. Štai raktažodžių, atvedusių paieškų sistemosi ing BBB, suvestinė už visų jojo gyvavimo laikų (miela, a-ne?):

Turėjome aksominę revoliuciją, dabar turėsim aksominę augančio vartojimo infliacijos sąlygomis prarają. Romas Lazutka šiandien LRT i-vartuose rašo:

Dešimties procentų turtingiausių ir dešimtadalio vargingiausių žmonių vartojimo skirtumai artėja prie dešimties kartų. Kaip suvokti šį vartojimo skirtumą?

Įsivaizduokime du maždaug Kauno dydžio miestus. Vieno iš jų gyventojai vidutiniškai vartoja pagal Norvegijos, kito – pagal Kubos standartus. Maždaug tokie skirtumai tarp tų dviejų Lietuvų ir jie dar sparčiai auga.

Taigi ir dviejų Kaunų nereikia įsivaizduoti. Užtenka pažiūrėti į Vilniaus centrą (senamiestis ir Konstitucijos pr.), o po to į, sakykime, Naująją Akmenę — ir viskas stojasi piestu į vietas. Man juokingiausia tai, kad turintys apmokamą darbą Lietuvos gyventojai “investuoja” arba į būsto paskolų vergiją, arba į drabužius (kaip vokiečiai teisingai juos vadina, Klamotten, skudurai) ar greitai senstančią buitinę techniką.

Tuo tarpu išmokti ko nors naujo, gauti kokią naują papildomą kvalifikaciją — anei blium, anei bliam Pūko ir Lietaus radijo klausytojų moliūguose nesuskamba. Tegu dabar mokosi moksleiviai (nors jie ir taip to nedaro) — mes jau maždaug “atsimokėme”.

Vansi išeina, kad geriausiai Europos socialinio fondo lėšas “mokymams” naudoja Akropolis ir kiti super-vartojimo centrai: ko neišmokai, prisilaižysi ten (mokėdamas mega-antkainius už kinišką šlamštą). Ogi neišmokai (tiksliau, nesimokai ar neatrodo, kad ketini) štai ko: realistiško asmeninių finansų tvarkymo ir savo kūrybinių galių (sugebėjimo maloniai, “pelningai” atnaujinti savo elgseną, veiklą, aplinką) išlaisvinimo bei, atleisk už štampą, nuolatinio plėtojimo. The Economist antai teigia, kad dabartinė lėtinė pasaulio finansų krizė kyla būtent dėl masiško asmeninių lėšų tvarkymo/planavimo neraštingumo (paprasčiausių dalykų neišmanymo. Tai ką jau kalbėti apie “kūrybines galias”: nesename “Verslo klasės” (neapkaltinsi kairumu) numeryje skaitome:

Prieš keturiasdešimt metų [menka paguoda, visgi -- A.D.] amerikietis George’as Landas ištyrė 1600 penkiamečių ir nustatė, kad net 98 proc. iš jų turi ryškių kūrybinių gebėjimų. Kai tiems vaikams sukako dešimt, testą mokslininkas pakartojo. Kūrybingi išliko tik trečdalis. Po penkerių metų vėl pakartoto testo rezultatai dar graudesni: tik dvylika proc. kūrybingų paauglių.

Khmm… . Kaip sakė toks personažas Vy (iš A. Moor’o “V for Vendetta“), jei tu ieškai kaltų — tai pasižiūrėk į veidrodį!.

Jos yra stebėtinai panašios visur, kur jas stebėjau, nes visuomet sukasi aplink vyriškus lyties organus ir nutikimų su jais įvairovę, tačiau kai kurios stulbina savo išskirtiniu keistumu. Žemiau pateikiu tokią, be komentarų.

VYRIŠKUMAS KAIP ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ GEBĖJIMAI (O GAL KVALIFIKACIJA)

Tęsiant mūsų temą, norėtųsi pereiti prie skaudžiai-esminio ar net prikišamai-malonaus klausimo: kaip gi mumi, nūdienos Lietuvos vyriemi, gyventi? Kaip jaustis patogiai savo kūnuose, būnant su moterų kūnais, susiduriant su jų galios-valdžios žaidimais, su mūsų galios troškimu, su viskuo aplink ir mūsyse?

Vienas indomus dalykėlis, kurį girdžiu iš daugelio moterų ir vyrų, su kuriais susitinku gyvenime, ypač kai kalba pasisuka apie lyčių lygybę yra, kad tosios lygybės pastangos padaro vyrus “skudurais”, mėmėmis ir dar ten visokiais nevyriškais, neįdomiais, visapusiškai nepatraukliais naminiais gyvūnėliais, kurie ne tik vinies įkalt nemoka, bet ir nuobodžiai mylisi. Toks indų (?) kilmės britas Nirpal Dhaliwal, kurį netyčią aptikau hūhlindamas anądien, tiesmukai taip ir formuluoja savo esė dienraštyje “Daily mail” — “How feminism destroyed real men“. Būdinga ištrauka:

Back in the Nineties, emboldened by the successes of feminism, women sought to slay the dragon of patriarchy by turning men into ridiculous cissies [čia ir toliau išryškinta mano -- A.D.] who would cry with them through chick-flicks and then cook up a decent lasagne. / Suddenly, women wanted to drive home their newfound equality by moulding men to be more like them. /…/ Instead, women are now lumped with flabby invertebrates, little more than doormats, whom they secretly despise but are too proud to admit it.

Uojajoj — kaip čia viskas rimta ir nemalonu, pasirodo! Vyriškumo infliacija lyg ir, ypač ES ir JAV, kaip galime suprasti iš Nirpalo-dži. Tuo tarpu, į sceną, lydimas sugulovių choro permatomais sari, įšoka saldžiabalsis senovės Indijos patinas-guru — ir užčiaupia “alfa-patelėms” (tai tokioms, kur labai sekasi karjera) burnas. Ne visas žinoma. Kaip mėgdavo juokauti toks senų laikų ALF (atviros Lietuvos fondo) ūkvedys, moterims reikalingos dvi poros lūpų: vienos, kad prikalbėtų nesąmonių, kitos — kad atsiprašytų už jas. Šmaikštu, ką besakysi.

Linksma šitoje temoje noriai ir karštai persipina su liūdna beigi tragiška: vyrų smurto prieš moteris, vaikus ir, kas juokingiausia, save pačius (savižudybės, viens kito pramoginis žalojimas) nors su kaupu vežk, ir netgi gausėja. Nirpalas-dži teisus, kad, bandydami pasijusti geriau, neturėtume vien aklai “paklusti” visiems mus supančių moterų reikalavimams (priešingai, tenka daug priešintis, ypač motinoms ir jų “dusinančiai meilei”), bet ale tai nereiškia, kad mūsų jėga yra tuose juokinguose, anekdotais tapusiuose senesnių kartų mandrybėse bei smurto papročiuose.

Manrods gėris nuo feminizmuso bent jau tas, kad jis priverčia mus (nors kai kurie ir neatlaiko — bet tai ok, kitiems daugiau erdvės savo genus skleisti )  naujai sau pasakyti, kas ta yra mūsų vyriška laimė. Kas mus, nepriklausomai nuo moterų buvimo/nebuvimo aplink, nuo jų įgeidžių ar nepasitenkinimų, daro laimingais. Jei atsakom į šį klausimą — tai ir su moterimis (ar bet kuo jų vaidmenyje) galime sau ramiai sugyventi, neeikvodami energijos nei gynybai, nei puolimams.

Eilę metų konsultavęs verslo ir viešojo sektoriaus klientus dėl ES struktūrinių fondų paramos su didžiu nerimu peržiūrėjau kelias video-naujienas LRT svetainėje. O Šventas Izidoriau (žemės ūkio globėjau), o Šventas Julijonai Hospitalieriau (kaimo turizmo globėjau), o Šventas Izidoriau Sevilieti (kaži, kas globoja pačius struktūrinius fondus — gal buhalterių ir finansinykų globėjas Šv. Matas Apaštalas?)!!!

Pasirodo, struktūrinių fondų srovės sutrikimai kirto per dvi svarbias Lietuvos kasdienybės tradicijas. Pirma, Lietuva, ypač jaunieji Panevėžiečiai, negalės dalyvauti Europos pučiamųjų orkestrų varžybose Norvegijoje. Antra, vis mažiau sidabrinių gagarų atskrenda vasaroti Lietuvon (krinta kaimo turizmo paslaugų paukščiams lygis? tai į kokį velnią tie kaimiečiai investuoja? į keturračius vandens dviračius?).

Nors, čia gal tik pastarųjų dienų (iš tikro dešimtmečių) žiniasklaidos efektas: ji tapo kaip tokia didžiulė juoda dėžė su elektroniškai stiprinamu aido-miražo efektu: kiekvienas ten patekęs pirstelėjimas griaudi kaip perkūnas ir žaižaruoja kaip Vezuvijaus išsiveržimas. Šalia to, neįtikėtinai banalūs ir visiškai atsieti įvykiai tampa lyg vieno pasaulinio sąmokslo padaryti mūsų gyvenimą įvairiai, nenusibostančiai kamuojantį dalys.

Taip ir Us-pis-kachą būtų galimą apkaltinti dėl sidabrinių gagarų nenoro atvykti į Lietuvą, o “karą keliuose” (arba karą kelnėse) — dėl Panevėžio pučiamųjų negebėjimo nuvykti Norvegijon.

Nors, kaip besuktum, mano mėgstamiausias atpirkimo ožys yra ASILAS RAUDONAIS BATAIS.

… iš kapų milžinų — taip rašė kun. Maironis, matyt prisiskaitęs kokių tuomet madingų okultinių-nekromantinių pasakų apie zombius, Viktoro von Frankenstein‘o pastangas ir pan. Tiesa nežinia, kaip ten būtų jam sekėsi su tais seneliais, kai jau jie būtų prikelti — nesu tikras, ar Maironis daug iš jų išgirstų, ar bent jau tai, ko tikėjosi.

Bet kaip prikelsi? Vien poetinio palinkėjimo čia neužteks — ne apie lietuvių valstybingumą kalba. Argi taip jau viskas materialu ir ar miręs kūnas, jį vėl kiek paskrudinus elektra-magnetais, kiek papirinus naudingomis trąšomis, užveržus veržlę šen bei ten vėl pražydėtų kaip Salomėja Neris pokario laikotarpiu?

[Šiaip dar 18 a. prancūzų autorius Julien'as de La Mettrie buvo parašęs tokią knygelę, suteikusią naują įvaizdį žmogui kaip kūniškam, materialiam agregatui, veikiančiui pagal mechanikos ir pan. dėsnius -- "Žmogus-mašina" (L'Homme Machine), toks dviejų šimtų metų senumo traktatas apie RoboCopą. Kas netingi, gali pasiskaityti jį visą angl. k.]

Sunku patikėti, kad ne tik literatūrinis Frankensteinas, bet ir mūsų brangūs sovietų protėviai mėgino šituo keliu eiti. Savo didžiai ir suglumusiai nuostabai atradau kažkokį Lenino premijos laureatą Briuchonenko, kuris kaip tik ir priartėjo prie frankensteiniskų idealų, tiesa, kaip ir dera rusų mokslininkui, pradėjo nuo šunų:

В 1928 году физиологи С.С. Брюхоненко и С.И. Чечулин демонстрировали живую голову уже теплокровного животного - собаки. Подключенная к аппарату искусственного кровообращения, она была достаточно активна. Когда на язык собачьей головы клали тампон, смоченный кислотой, он делал попытку выбросить раздражитель, если в рот помещали кусок колбасы - голова облизывалась. При направлении струи воздуха в глаза те моргали. В 1945-51 по методу Брюхоненко осуществлялось оживление организма человека.

Oi-ai! Atgijusi šuns galva (be kūno, žinoma)! Tai taip galima ir maironiškus senelius (bent galvas) gaivinti gal? Pasirodo, šito eksperimento pagrindu toks sovietų fantastikos rašytojas pavarde Beliajevas Sergėjus parašė gana nevykusį romaniūkštį “Profesoriaus Dowell’io galva” (nesu tikras, bet ar Sergėjaus Bulgakovo “Šuns širdis”, rašyta panašiu laikotarpiu, taip pat nėra įkvėpta tų šūnybių). Tiesa, taip ir neradau informacijos, ar Briuchonenkai pavyko eksperimentai su žmonėmis (toks dėkingas laikotarpis, 1945-51 metai — žmogiškosios medžiagos kiek nori, jei tik partija leidžia).

Kita vertus, liko stingdančio keistumo video, kuri ir kviečiu skaniai pasižiūrėti:

A.

B.

Idealu būtų konservuoti nūdienos nepriklausomybės signatarų, vyriausybių ministrų, prezidentų ir pan. galvas Briuchonenkos aparatūros pagalba specialiame TAUTOS PANTEONE, idant kiekvienas netolimos ateities maironis galėtų, užsinorėjęs bei sumokėjęs vartotojo mokestį, pakalbinti bet kuriuo opiu valstybingumo raidos klausimu.

Arba — persodinti jų smegenis į naudingus lauko darbus galinčius dirbti robotus (tokius jau kuria prof. Warwick’as).

Ak, užmiršau pasakyti, wikipedijoje galite sužinoti, kad tos dirbtinai sugyvinamos galvos gyvavo labiau minutes, nei valandas, kaip teigiama kine — nebent štai Warwicko eksperimentai su kiborgais pavyktų.