…B L I G…B L O G…B L U G…

su čigoniškais darbais papuolėm į žydruosius ekranus http://www.balsas.lt/video/194460

kadangi viens iš talkininkų darė daug photo, tai … to be continued - tada ir parašysiu įspūdžius

Taip taip, teisingai išgirdote, čigoniški. Čigonų bendruomenės atstovas tūlas žmogus vardu Josifas patikino, kad romais tik romai tarpusavyje vienas kitą vadina, o gadži (nečigonai) juos turi vadinti taip, kaip įpratę. Suprantama, kad žodis čigonas savaime ne daugiau diskriminuojantis, nei lenkas ar arabas (priešingai, nei pvz. pederastas aka пидарас) koks , todėl ir toliau be politkorektikumo stokos kompleksų.

Socialinių inovacijų kontekste, bene didžiausias iššūkis - socialiai integruoti čigonus. Neseniai Seimo kontrolieriaus įstaigoje teko būti liudytoju lietuviškuoju Žirinovskiu kartais vadinamo politiko statement’ų, kurie vakar kondensuotu pavidalu pasirodė ir tinklasklaidoje. Žinia, Seimo kontrolierius tiria 70 čigonų, įbauginto “pikto ūsuoto” politiko grasinimų užsukti kranus, skundą. Ta proga ir aš jau kelintą savaitę skaitinėju įvairius čigonistikos tekstus. Tūlas čigonofilas Bessonovas teigia, kad čigonams perspektyvoje gresia dvi alternatyvos - socialinė integracija, asimiliacija ir čigoniškosios tapatybės praradimas arba konservatyvus laikymasis за своё старое, o tai reiškia pasiliekat ten ir taip, kaip yra.  Ir čigonologinius rašinius ketinu tęsti, taip kad nepadyvykit.

Kažkas rašė, kad dirbantis čigonas tėra mitas, bet nesivelsiu čia į visuotinai žinomus samprotavimus, kad čigonai taboruose puikiai darbuojasi (spekuliacijos ir prekyba falšyvais džincais tarybiniais laikais; perestrojkos ekonominiai kataklizmai šiuos verslus sugriovė ir atvėrė dar pelningesnį narkobiznį), ir pakankamai tie darbai pelningi. Butkevičius žinia teisus, sakydamas, kad taboras puikiai pritaikytas nelegalių dalykėlių platinimui - darbas organizuojamas kolektyvinio ūkio pagrindu, gentinė круговая порука, tinklinis marketingas, sumanus naudojimasis korupcinėmis galimybėmis ir teisinės sistemos silpnomis vietomis etc etc - apie tai glaustai ir aiškiai rašo Вечерняя Москва  žurnalistas.

Na, bet tai plačiai žinomi dalykai. Iššūkis būtų - kaip efektyviai, nepažeidžiant žmogaus teisių ir vykdant socialinę integraciją, užkardyti narkoverslą? Yra apie ką pagalvoti, ane? - gal turiat kas gudrių minčių?

Žinoma, ir tradiciniai čigonų verslai - būrimas ir raganavimas - gali būti didžiai pelningi - stebėkit reportažą apie asmeninę Čiaučesku patarėją.

Pabaigai apie tai, ką čigonai geriausiai dirba fabrike - check this romano hip-hop out. To be continued…

VYRIŠKUMAS KAIP ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ GEBĖJIMAI (O GAL KVALIFIKACIJA)

Tęsiant mūsų temą, norėtųsi pereiti prie skaudžiai-esminio ar net prikišamai-malonaus klausimo: kaip gi mumi, nūdienos Lietuvos vyriemi, gyventi? Kaip jaustis patogiai savo kūnuose, būnant su moterų kūnais, susiduriant su jų galios-valdžios žaidimais, su mūsų galios troškimu, su viskuo aplink ir mūsyse?

Vienas indomus dalykėlis, kurį girdžiu iš daugelio moterų ir vyrų, su kuriais susitinku gyvenime, ypač kai kalba pasisuka apie lyčių lygybę yra, kad tosios lygybės pastangos padaro vyrus “skudurais”, mėmėmis ir dar ten visokiais nevyriškais, neįdomiais, visapusiškai nepatraukliais naminiais gyvūnėliais, kurie ne tik vinies įkalt nemoka, bet ir nuobodžiai mylisi. Toks indų (?) kilmės britas Nirpal Dhaliwal, kurį netyčią aptikau hūhlindamas anądien, tiesmukai taip ir formuluoja savo esė dienraštyje “Daily mail” — “How feminism destroyed real men“. Būdinga ištrauka:

Back in the Nineties, emboldened by the successes of feminism, women sought to slay the dragon of patriarchy by turning men into ridiculous cissies [čia ir toliau išryškinta mano -- A.D.] who would cry with them through chick-flicks and then cook up a decent lasagne. / Suddenly, women wanted to drive home their newfound equality by moulding men to be more like them. /…/ Instead, women are now lumped with flabby invertebrates, little more than doormats, whom they secretly despise but are too proud to admit it.

Uojajoj — kaip čia viskas rimta ir nemalonu, pasirodo! Vyriškumo infliacija lyg ir, ypač ES ir JAV, kaip galime suprasti iš Nirpalo-dži. Tuo tarpu, į sceną, lydimas sugulovių choro permatomais sari, įšoka saldžiabalsis senovės Indijos patinas-guru — ir užčiaupia “alfa-patelėms” (tai tokioms, kur labai sekasi karjera) burnas. Ne visas žinoma. Kaip mėgdavo juokauti toks senų laikų ALF (atviros Lietuvos fondo) ūkvedys, moterims reikalingos dvi poros lūpų: vienos, kad prikalbėtų nesąmonių, kitos — kad atsiprašytų už jas. Šmaikštu, ką besakysi.

Linksma šitoje temoje noriai ir karštai persipina su liūdna beigi tragiška: vyrų smurto prieš moteris, vaikus ir, kas juokingiausia, save pačius (savižudybės, viens kito pramoginis žalojimas) nors su kaupu vežk, ir netgi gausėja. Nirpalas-dži teisus, kad, bandydami pasijusti geriau, neturėtume vien aklai “paklusti” visiems mus supančių moterų reikalavimams (priešingai, tenka daug priešintis, ypač motinoms ir jų “dusinančiai meilei”), bet ale tai nereiškia, kad mūsų jėga yra tuose juokinguose, anekdotais tapusiuose senesnių kartų mandrybėse bei smurto papročiuose.

Manrods gėris nuo feminizmuso bent jau tas, kad jis priverčia mus (nors kai kurie ir neatlaiko — bet tai ok, kitiems daugiau erdvės savo genus skleisti )  naujai sau pasakyti, kas ta yra mūsų vyriška laimė. Kas mus, nepriklausomai nuo moterų buvimo/nebuvimo aplink, nuo jų įgeidžių ar nepasitenkinimų, daro laimingais. Jei atsakom į šį klausimą — tai ir su moterimis (ar bet kuo jų vaidmenyje) galime sau ramiai sugyventi, neeikvodami energijos nei gynybai, nei puolimams.

Gavęs daug neformalių ir jausmingų atsiliepimų į ankstesnį užrašą apie “tinginius” (daug maž du variantai — arba “jo, taip ir yra”, arba “o kaip kitaip priversi ir apsisaugosi?!”), nutariau padaryti nedidelę paiešką google su lietuviškais raktažodžiais “valdingas vadovavimo stilius” … . O, vaikeli!!!

Įdomiausia, kad didesnė dalis aptiktų vietų buvo arba straipsniai apie valdingas moteris, arba pačių moterų svarstymai forumuose (pvz. supermama.lt) apie tai, kodėl jos pačios/kitos yra valdingos ir kaip čia yra su vyrais, kurie patys, atrodo, “lenda po padu”:

Mano trys tetos iš mamos pusės (tame tarpe ir mama) yra vadovaujančios savo šeimoms. Ir visos susirado tokius panašius vyrus, kuriuos galima pakišti po padu. Nors vienas yra firmos gen. direktorius, kitas vairuotojas, trečias muzikantas dabar pensininkas. O ir mano šeimoje tas pat. Vyras kartais pajuokauja, na darbe 150 žmonių man paklūsta, o namie turiu klausyt žmonos. Aš manau, kad taip, nes mano žodis paskutinis (aš moku mokesčius, tvarkau pinigus, organizuoju atostogas ir t. t.). Įdomu ką mano vyrai apie valdingas moteris, gal jiems taip patogiau gyventi. [paryškinta mano -- A.D.]

Ar tikrai įdomu? Mat tuomet pasipila aistringos moterų išpažintys ir komentarai apie tai, kad, iš tiesų, vyrams “labai patogu” (viskas nuspręsta, jokios atsakomybės), o, jei ir ne, tai bent naudinga, nes moterys geriau nuspręs ir, be didelio emocinio smurto, subtiliai, privers vyrą daryti taip kaip reikia. Toks “slaptos moterų galios” kultas pasidarė — nė vieno vyro atsakymo tame kremiškai-rožinio fono (brrr!) forume. Man tos supermamytės pasirodė labai jau stereotipiškai matančios tiek save, tiek vyrus. Kažkoks užsitęsęs, save teisinantis galios žaidimas.

Prievarta ir atribojimas nuo reikšmingų sprendimų niekam nėra patogu (net, jei teigiama priešingai), nes žlugdo esminių asmens poreikių — savarankiškumo, kompetencijos ir susietumo su kitais — tenkinimą. Jautiesi priklausomas, manipuliuojamas ir kontroliuojamas. Įdomu čia kita: ar nėra taip, kad mes, Lietuvos vyrai, tiesiog nebuvome ruošti situacijoms, kai svarbiausius sprendimus dėl mūsų gyvenimo šeimoje “priima” moterys (t.y. imasi spręsti už mus). Nei mes mokame su jomis tartis (sunku “varžytis” su moters nuomonę: kaip tą daryti, kad nebūtum apkaltintas vyrišku valdingumu ar nepradėtum grasinti/vengti?), nei mes žinome, kaip nugalėti baimę, kad ji bet kada mus paliks (nepaisant mūsų pasitaikančios neištikimybės, mes norime pastovių santykių, tik nežinome, kaip juose abipusiai patogiai jaustis).

Absoliučią daugumą skyrybų inicijuoja moterys. Šalia to, verta paminėti dar vieną dalyką: dauguma Lietuvos benamių yra prasigėrę vyrai, gatvėje atsiradę dėl per skyrybas prarasto turto. Moterų emancipacijos ir valdingumo aukos?

Yra sveikai pastebinčių, kad moters įtūžio ar valdingumo demonstravimas daug ką iš vyrų ar ir moterų šokiruoja būtent dėl lyties stereotipų: moteris juk neva turėtų būti jausmingai švelni, šypsotis, o ne su šaltos neapykantos grimasa. Iš to neva seka, kad moteris-despotė yra geriau, nei moteris-bejausmis robotas, nes sveikai lieja savo emocijas (ji tiesiog turi neigiamų daugiau ir to gal reikėjo jos, ar jos giminės moterų išgyvenimui) ir su tuo galima tvarkytis. Tačiau — kaip?

Man atrodo, kad laikas atvirai pasakyti: moterų emocinis smurtas yra tiek pat nepriimtinas kiek vyrų fizinis (ir atvirkščiai, nors ir retesniais atvejais) — ar jis taikomas vaikams, ar partneriui, ar pavaldiniams, ar bendradarbiams. Jį taip pat dera stabdyti, nes tai — žlugdantis save ir aplinkinius galios žaidimas. Apie tai, kas yra galios žaidimai ir kaip juos stabdyti, maloniai prašau perskaityti šią Claude Steiner tinklaknygę.

Šiomis dienomis vienas iš labiausiai mano menką makaulę purtančių šnekalbėjimo būdų yra vadinti įvairius žmones, jų praleidžiamą laiką ar jų veiklą-elgseną patogiai atsietais nuo jų pačių žodeliais su priešdėliu ŽMOG-. Skambesys lyg rusiško paniekinančio ištiktuko Č’MOK (чмок), sietino su niekvardžiu “č’mo” (чьмо), t.y. visiškas, niekingas, niekam nenaudingas silpnuolis, -ė ar kas panašaus. “Ką mes darome su tavo žmogdieniais?” — tokį klausimą girdžiu iš vadybininkų ar ten buhalterių jau ne pirmus metus.

Tomis mielomis (etnografo akimis) akimirkomis, aš, kaip taisyklė, nemaloniai suglumstu: lyg čia kalba eitų apie kažkokia mano kūno ar asmenybės dalį, kuri staiga, man nežinant, tapo prichvatizuota ar ten nacionalizuota, tad dabar man nebe priklauso (tuo pat metu būdama mano dalimi), o aš turiu už ją vis tiek atsakyti (tiksliau, “gal būt, prireikus” būti baudžiamas).

Kaip besuktum, išeina panašiai, kaip ir su zoologijos terminu “žmogbeždžionės”, iš kurio, tiesą sakant, nebeaišku, ar tos būtybės yra artimesnės žmonėms, ar beždžionėms — ir kas tai apskritai yra? Mes juk irgi, evoliucinės biologijos prasme, kaip rūšis (homo sapiens sapiens), esame tos pačios, na, žmogbeždžionės, tik turime įmantrų gyvenimo būdą bei (per)daug žalingų pomėgių.

Na ir?

Bijausi, kad apie nužmoginantį tokių kalbos įpročių poveikį būsiu priverstas rašyti dar ne kartą (o minėti čia pavyzdžius iš projektų vadybos ar valstybės administravimo būtų per paprasta …). Ta va ir pagalvojau, kad būtų galima paieškoti kitų, labiau padruskintų ir papirintų, nekasdienių pavyzdžių. Gal netgi tokių, kur, naudojant visokeriopą nužmoginimą, siekiama ar net pasiekiama atvirkštinio efekto: žmogaus vertės ir jos didelės stokos aplinkoje pabrėžimo.

Kas ieško, tas randa. Antai, netikėtai sau pačiam ir pagal mano kuklų norą išniro iš interneto gelmių toks rusų absurdo banginis, prisistatantis Aleksėjumi Pluceriu-Sarno. Tai jis tyrinėja rusų šiuolaikinį meną (tęsianti ir plėtojantį tokių absurdo gigantų, kaip Daniilas Charmsas ar Vladimiras Sorokinas darbus), tai jisai pildo rusų keiksmažodžių žodyną. Galiausiai, jis tampa žinomas kaip interneto-žurnalistas, dalyvaujantis keisčiausiose politiškai angažuoto absurdo meno akcijose. Paskutinė tokių yra grupinio sekso orgija Maskvos biologijos muziejuje, iš kurio Pluceris-Sarno parengė fotoreportažą, o vėliau paskelbė ir interviu su dalyviais.

Akcijos dalyviai — tikrai ne modelių grožio abiejų lyčių anarcho-menininkai ar/ir filosofijos (sic!) studentai išsirengė nuogai šalia meškų ir briedžių iškamšų bei mylėjosi po ištiestu ant audeklo šūkiu “Kruškis už įpėdinį meškiuką!” (omeny turimas naujausias butaforinis Rusijos prezidentas Medvedevas). Tokią akciją galima tik pasveikinti — iš tikro, grupinis seksas, grupinė masturbacija, o šalia to grupinė defekacija sėkmingai (ir net teigiamai, viltingai) pakeičia grupines savižudybes ar badavimus kaip politinio protesto formą. Aš tik sveikinu: viena vertus, tai indėlis į gimstamumo stiprinimą mūsų regione, o kitą vertus, tai tikra “baltoji” politinio PR technologija.

Aš nesuprantu, kaip šitos pasmerktos laimėti strategijos dar nenaudoja Uspaskichas ir Paksas? (matyt, asilas raudonais batais vis dar kanopomis apžergęs laiko jų baikščią vaizduotę ir libido).

Taip, jūs teisingai supratote — tai taisyklinga zanavykų tarme skambiai ištarta angliška minklė (crucial developments in rural areas), itin mėgiama užsienio konsultantų. Tokią jie dažnai naudoja nujautrinti (užmigdyti, supainioti, nuraminti) mokesčių mokėtojus, kai kalba sukasi apie kaimiečiams jokios apčiuopiamos naudos neduodančius didelio masto tarptautinius projektus, skirtus bendram tų kaimiečių labui.

Ar kalba eitų apie inovacijas kiaulininkystės sektoriuje, ar apie stručių fermų gausinimą pasienio regionuose — o gal vien apie sraigių augintojų sueigas (skirtas atsigerti gaivinančių gėrimų ir pasidalinti patirtimi) — vis išgirsti ką nors panašaus. Kartais ir po kelis kartus.

Ar projektai būtų kuriami eI-Ty, o kartu ir “žinių visuomenės” plėtrai, ar lyčių lygybei, ar (maloniai svaiginančiai savo neapibrėžtumu) visko su visais tinklaveikai — konsultantai vis žada pagaliau išbudinti kaimiečius iš jų, regis, amžino miego jų nutolusioje nuo didžiųjų permainų Arkadijoje.

Čia mūsų brolis (dažniausiai ne sesuo) konsultantas užsimiršta, kad sapnų galia, ypač kaimo sąlygomis, yra daug stipresnė už konsultantų poreikį pagrįsti kelionių ir analizių kaštus, kad ir kokios išpūstus. Dvikovoje “kaimo nepasitenkinimas PRIEŠ konsultantų pastangos” visuomet laimi jausmai, ne protingi strateginiai planai ar išsamūs ateities galimybių aprašymai.

Protu kaimiečių “nepažadinsi”, juos reikia aistromis, meile ir nuoširdžia pagarbą “imti”, į kaimo konsultacijų projektus kaip ing meilės aktą žiūrėti …

Nacionalinis atstovas informacijai (kokiai, neturiu teisės sakyti) L. vakar pakišo mums genialų baltųjų konsultavimo technologijų triuką. Neišmanantiems, apie ką kalba, paaiškinu, kad “baltosios” technologijos šiuo atžvilgiu būna tos, kurios leidžia valdininkų (ar šiaip viešų asmenų) nevalingai, netyčiomis kuriamą absurdą paversti didžias pramogas irgi visokeriopą naudą teikiančiais užsiėmimais ar ir reginiais.

Būtent tokius nacionalinis atstovas L. ir pavadino “Laisvo Elgesio Pranešimais” (LEP). Kaip antai, prireikia tūlam, bet rūpestingam konsultantui (kuriam rūpi valstybės pažangos reikalas, jei kam neaišku), pristatinėti paprastiems mokesčių mokėtojams eilinį, beveik neperteikiama jų (mokesčių mokėtojų) kalba Europos Komisijos skaidrių rinkinį (žr. būdingą pvz.). Susidūrus su tokio masto ir reikšmės vingrybėmis, labai svarbu neprarasti kvėpavimo ir miego ritmo, ypač sėdint konferencijoje ar seminare.

Ką daryti? (labai prašau šioje vietoje imlesnių TV poveikiui skaitytojų nekankinti savęs ir aplinkinių Radžio dainos aliuzijomis)

Jei anas konsultantas būtų neišmoningas visokių darbo instrukcijų vykdytojas paraidžiui, jis, nemirksėdamas ir nekeisdamas kūno padėties, su stingdančio pasibodėjimo išraišką perskaitytų šį daugiaplanį linkėjimą pasveikti auditorijai, kuri vargu ar drįs apie ką nors kitką galvoti likusią dienos dalį. Poveikis tokiu atveju nuspėjamai nemalonus: kelias dienas renginio dalyviai, vadovybės ir vyresnių šeimos narių džiaugsmui, en masse elgtųsi romiai ir mįslingai, su psimetimu žvelgdami pro daiktus ir asmenis kažkur sielos gelmėsna, kaip tik gerb. Rinkimų Komisijos Pirmininkas temoka.

Kita vertus, jei minėtas konsultantas pasitelktų savo drąsios vaizduotės galias, jau vien pasipriešinimo beprotiškam informacijos amžiui sumetimais, jis būtinai leistų auditorijai patirti a) ironišką, b) erotinį ir c) atradimo džiaugsmo santykį su šia nevienareikšme medžiaga. Sunku, tačiau įmanoma!

Taigi, jei su dirbtiniais dokumentais turėtume elgtis dirbtinai, tai juolab su kiekvienu LEP dera visomis išgalėmis elgtis visiškai laisvai!