…B L I G…B L O G…B L U G…

Šį picture viena koležanka užfundijo :) o jei rimčiau apie kitokią čigonišką muziką, tai neseniai teko Tilburge lankytis, festivalintis, dovanų kompaktų parsivežiau Paulus Schafer’io Gipsy bandą ir likewise - tas europietiškas čigonų muzikavimas Django Reinghardto maniera man daug mielesnis už priprastus paainenekavimus, nors turi ir jie savo žavesio…

O dar įdomu sužinoti, kad kultinis ainėnė-mūvis 1976 CCCP blokbasteris “Taboras žengia į dangų: buvo filmuotas ir Vilniuje - tuo galit įsitikinti kad ir paklikinę čia  (regis ir Kaune) arba čia (gerai mūsų barbakanas matyti). Garsi moldavanka aktrisa Sveltana Toma įdomiai rašo, kad beįsijausdama į vaidmenį konsultavosi su mūsų romalais:

Žurnalistas: А как к вам пришли эти роли?

Тома | Я это не объясню. В моем генеалогическом древе цыган нет. Но я, конечно, серьезно готовилась к этим ролям, книги о цыганах читала. Самая замечательная из них - Раймонда Баклетта, он занимался изучением истории цыган, традиций, тайн, верований, гаданий, колдовства, магии, повседневности. У него, кажется, бабушка цыганка. Для меня, например, было открытием, что у цыган последнее слово - за женщиной, и непререкаем авторитет бабушки или прабабушки.

Мне многое цыганки рассказывали: как избавиться от головной боли, например. Нужно повязать голову синей шерстяной тканью и носить пока боль не пройдет. А венгерские цыгане подчеркивали, что синюю шерстяную ткань кладут внутрь мужской шляпы. Поскольку я сыграла нескольких цыганок, я многое такое запомнила. Цыгане - таинственная нация, интересная, независимая.

Ž.: Трудно было психологически, пластически осваивать образ?

Тома | Режиссер был невероятно талантлив и внимателен ко всему - костюму, прическе, походке, всем мелочам. Я училась ходить, как цыганки ходят - от бедра, шаль завязывать, кнутом пользоваться. Я в самом деле научилась делать ударом кнута петлю, валящую мужчину с ног. Все символы изучались, все амулеты, все бубенцы на лошадях, размер, цвет и форма родинок. В Вильнюсе мы были у одной цыганки, и она нам показала старинную книгу, никогда не вытаскиваемую, и гадания старинные. А какие они психологи потрясающие, цыганка говорит с тобой и по бровям, векам, щекам, носу, рту, подбородку все про тебя начинает понимать: прилежен ли ты, серьезен ли, бережлив, щедр, есть ли у тебя юмор. Даже форма лодыжек имеет значение.

Va kaip… O smagiai pasi-ainėnėkinti Vilniaus tabore vėl galėsim 06.28 Terno Vilna festivalyje - see U there

Moskovskaya Oktyabrskaya < the mood of these days (klausyti)…

Вперед, вперед, плешивые стада;
Дети полка и внуки саркофага -
Сплотимся гордо вкруг родного флага,
И пусть кипит утекшая вода.

Застыл чугун над буйной головой,
Упал в бурьян корабль без капитана…
Ну, что ж ты спишь - проснись, проснись, охрана;
А то мне в душу влезет половой.

Сошел на нет всегда бухой отряд
И, как на грех, разведка перемерла;
Покрылись мхом штыки, болты и сверла -
А в небе бабы голые летят.

На их грудях блестит французский крем;
Они снуют с бесстыдством крокодила…
Гори, гори, мое паникадило,
А то они склюют меня совсем. 

Aj, nu tai dar vieną > Голубой Огонек 

Черный ветер гудит над мостами,
Черной гарью покрыта земля.
Незнакомые смотрят волками,
И один из них, может быть, я.
Моя жизнь дребезжит, как дрезина,
А могла бы лететь мотыльком;
Моя смерть ездит в черной машине
С голубым огоньком.

Не корите меня за ухарство,
Не стыдите разбитым лицом.
Я хотел бы венчаться на царство,
Или просто ходить под венцом -
Но не купишь судьбы в магазине,
Не прижжешь ей хвоста угольком;
Моя смерть ездит в черной машине
С голубым огоньком.

Мне не жаль, что я здесь не прижился;
Мне не жаль, что родился и жил;
Попадись мне, кто все так придумал -
Я бы сам его здесь придушил;
Только поздно - мы все на вершине,
И теперь только вниз босиком;
Моя смерть ездит в черной машине
С голубым огоньком.

su čigoniškais darbais papuolėm į žydruosius ekranus http://www.balsas.lt/video/194460

kadangi viens iš talkininkų darė daug photo, tai … to be continued - tada ir parašysiu įspūdžius

Извольте susipažint su tokio turinio objavlienija:

Gerbiamieji,

 

gegužės 3 d. daug kur vyks talkos (darom2008 framework’e). Taip, nelabai tikusiai ši diena parinkta, ir organizavimas šlubuojantis, bet… Tiems, kurie lieka Vilniuje, ir kurie turi ūpo prisidėti siūlau ne šiaip talką, o

 

                T A L K Ą   Č I G O N Ų   T A B O R E !

 

Žinome, kad tenai šiukšlių būna nemažai, ir dar, eee, specifinių (švirkštai etc.). Bet - Kirtimai yra Vilniuje, mes esam vilniečiai, ir galim kuoptis savo mieste belekur, kur užsimanom.

 

Svarbu, kad talkoje dalyvauti aktyviai ketina Vilniaus čigonai, juos buria Romų visuomenės centras (Vilniaus savivaldybė yra šios VšĮ dalininkas). Virš čigonų visais laikais tvenkiasi visokie debesys, pastaruoju metu ypač tirštai… Todėl tie, kurie apie taborą turime žinių tik iš spaudos ar nuogirdų, kviečiu pasinaudoti proga ir patiems praleisti kelias valandas darbuojantis su kaimynais čigonais, pasišnekėti, pasiklausyti ir pasidairyti - o dar tuo pačiu ir gerą darbą padaryti. Pasiimkit fotoaparatus, ar kameras - gražiausius, įdomiausius vaizdus gal tada surinktumėm ir padarytumėm virtualią parodą Taip galėtumėm duoti progą paganyti akis ir tiems, kurie tą šeštadienį bus išvykę ar ilsėsis.

 

Na, o tie mūsų, kuriems taboro realijos nėra naujiena, nepraleiskim progos apsilankyti pas kaimynus svečiuose, pasižmonėti - manau, taip galime parodyti žmogišką solidarumą ir paramą čigonų bendruomenės žmonėms, kurių dauguma, tikiu, siekia geresnio gyvenimo sau ir vaikams, ir kuriems neretai trūksta paprasto palaikymo ar padrąsinimo imtis atsakomybės keisti savo gyvenimus geryn

 

Žodžiu vienu - kviečiu visus, kas galit ir norit, pašnekinkit ir savo artimuosius bei draugus.

 

Veiksmas vyksta Kirtimuose, Vilniuje, renkamės prie Romų visuomenės centro - Metalo g. 23a, Vilnius (kam neaišku kur tai žr. maps.lt), tel. 8 5 2627146. Vadovės Svetlanos Novopolskajos el. paštas: sn713@hotmail.com

 

Veiksmo pradžia - gegužės 3 d., šeštadienį, 12.00 - planuojam padirbėti porą trejetą valandėlių, o toliau - kaip gausis ir norėsis Bus šiukšlių, šiukšlių maišų, pirštinių, mineralinio, visa kita turėti savo nuožiūra

End, back to page 1 of 1.

Nu tai va, vienžo, visus maloniai prašom nepasididžiuot prisidėt. Sakė, atvažiuos Panorama pafilmuot. O jei kas turėsit nuotraukų, dėkit į blogą ir nuorodą man plyz Apie rezultatus dar tikiuosi parašyti

 

 

 

Masturbacija yr dalykas, kurį kiekvienas mūsų (daug maž, jei neskaičiuotume visiškai neįgalių) atranda dar vaikystėje, o vėliau esame išmokomi kaip nors vengti, nors dauguma vyrų vis tiek tą karts nuo karto daro. Citatos neparšykite — tai tokia visų bernų pasaulyje kolektyvo patirtis.

Pažįstu išmintingą senelį-psichoterapeutą Georgą Steinerį (mes šiek tiek susirašinėjame) iš Kalifornijos, kursai net brandaus amžiaus vyrams (jam arti 80) rekomenduoja ne tik kasdienius pasivaikščiojimus, bet ir reguliarius orgazmus, t.y., iš esmės — masturbaciją (kaip kitaip mūsų feminizuotoje visuomenėje?). Čia va –claude_steiner_aging — galite parsisiūsti jo patarimus senstantiems vyrams, kam tai aktualu (aš tai dar tik bręstu, man gruody bus 37).

Anądien netikėtai apturėjau laimę — nors ne masturbacijos, betgi susijusia prasme. Viena pažįstama turėjo laisvą bilietėlį į “Kino pvasarį” (kuriame dauguma publikos, įtariu, yra aktyvios tinklonaršos ir blogorašos).  Visai neturėjau suopračio, kur einu, bet jau iš pirmųjų kadrų supratau, kad bus visai indomu — ir oi-kaip neapsirikau!

Rodė kažkokio Garbarskio (pirmą kartą girdžiu, bet, tikiuosi, ne paskutinį) “Irina Palm“. Salėje buvo nemažai vidutinio ir brandesnio amžiaus moterų, kurios su linksmu gyvumu kažką apie filmą kuždėjosi. Šalia manęs smalsiai dūsavo aktorė iš “Nelauktos meilės” (tyčia nesakysiu, kuri) ir man pasidarė maloniai įdomu, kas gi čia bus.

Paaiškėjo, kad scenarijus yra post-krikščioniška budistinių pamokomų istorijų apie sekso darbuotoją-boddhisatvą atmaina. Tokiose istorijose seks-bodhisatva savo savanoriška ar prisiverstine seksualine veikla išvaduoja iš kančių jei ne paslaugų vartotojus (masiškai), tai bent visokius artimuosius ir šiaip gyvas butybes aplink (vienetais). Tokių variacijas jau matėme Kim Ki Duk’o “Samarietėje” ir Lars’o von Trier’o “Prieš bangas” (beje, “Samarietėje” apie tą boddhisatvos-prostitutės istoriją tiesiogiai kalbama, ten tik krikščioniška tos situacijos interpretacija tampa labai destruktyvi, net žudikiška).

Bet ką aš čia sakau — istorijos apie “prostitutę-šventąją” yra žinomos nuo šumerų laikų, o WordPress’e netgi radau dedikuotą tinklaraštį … .

Tai žodžiu, šitam filme brandi 50-metė Londoniškė pasiligojusio anūko močiutė, nerasdama kito būdo gauti pinigų vaiko gydymui Australijoje, tampa vad. “japoniško kambario” (užsimokėję, vyrai prakiša per angą savo genitaliją į “darbo kambarį”, kuriame darbuotojos švelniomis rankomis juos “užbaigia”) darbininke — netgi geriausia Londone, dėl švelnių rankų ir noro daugiau uždirbti. Ji tuomet apmoka anūko gydymą, bet pačiai tenka patirti stiprią, nors trumpalaikę, savo sūnaus (berniuko tėvo) neapykantą ir pažeminimą.

Šiaip labai sąmojingas, žmogiškai šiltas filmas. Minėtos žiūrovės aplink mane taip pat maloniai dūsavo ir linksmai krizeno.

Tačiau man ramybės nedavė kits dalykas: kaip tokios galimybės užsidirbti atsiranda? Ta prasme, juk įmanomos taip pat pamokomos budistinės istorijos apie mėsininką-boddhisatvą arba budelį-boddhisatvą. Šalia to, masturbuotis juk galime visi ir be specialių tam klubų bei paslaugų už pinigus? Tai kas yr su ta vyriška masturbacija arba apskritai porno verslu, kad taip visi tą perka ir vartoja?

Šiaip nereikia būti Gestalt-terapeutu, kad suprastum, kad mūsuose (vyruose, t.y. — ir tą puikiai žinau pats kaip tokis), masturbacija yra ne šiaip savo kūno pažinimo ar liaukų iškrovos “badmečio” metais darbas, ale tokia priebėga nuo baimės turėti rimtus, pirmiausia ne-sportinius, o įtemptai-jausmingus santykius su suaugusiomis moterimis.

Kaip tais vyrai laikas pabaigt su tais paaugliškais masturbacijų žaidimais ir leist močiūtėm užsidirbt kuom kitu tuos pinigus anūkų labui, ką?

 Idant gyvenimas būtų linksmesnis ir įdomesnis siūlau pažaisti  smegenų debesėlio žaidimą, kuris atpalaiduoja ir kartu įtraukia į  klampias asociacijų pelkes. Mėgaukitės.

Vis paskaitinėju lietuviškus tinklaraščius, peržiūriu BLOGin vaizdo ir kitokio turinio medžiagą, ir vis man vieno dalyko trūksta: lietuviai (ypač lietuvės) visai nerašo apie savo kūną, jo higienos iššūkius bei geidulius. Nors apie nuodėmes, tyrą meilę, mažas boružėles, Dievo karalystę arba visokias nesąmones kaip pas mus BBB — nors vežimu vežk. Lyg autoriai būtų arba Coliukės, arba kokie tais gotai, kuriems rūpi tik tamsūs užkaboriai su vorais ant kapaviečių.

Kas darosi? Tiksliau — kodėl nieko nesidaro?! Nieko nematyti, niekur nesmirdi, nedrėksta ir nesistoja (bent jau klausimai beigi įžvalgos)?! Juk tinklaraščiai turėtų būti TAIP PAT ir išsivadavimo iš šalto, beveik neegzistuojančio tradicinio košer-seksualumo (užsimerkus ir per nosinaitę) bei visokių kūną pančiojančių draudimų/nuvertinimų vieta??

Nutariau — Lietuvai reikia savos Charlotte Roche, buvusios vokiečių pop-muzikos kanalo VIVA vedančiosios, dabar parašiusios pusę Vokietijos pralinksminusį, o pusę sukrėtusį romaną “Drėgnos vietos” (vok. “Feuchtgebiete“). Reikės pasiūlyt “Vagai” (leidyklos pavadinimas visuomet man maloniai siejosi su lot. terminu “vagina”, kurį bent jau, tikiuosi, tikrai žinote).

Tai drąsi feministinė knyga, pirmą kartą atvirai vokiečių kalba (ir tai, patikėkite, nemenkas pasiekimas) kalbanti apie moterų patiriamą alinantį spaudimą nuolat maloniai kvepėti, nesimasturbuoti užsinorėjus, nesidalinti erotinėmis fantazijomis su kitomis moterimis ar vyrais. Romano pagrindinė veikėja — seksualiai nepasitenkinanti, prieš  higieninį gyvplaukių skutimosi ir nuolatinio kvėpinimosi fašizmą maištaujanti 18-metė, vardu Helene Memel (lietuvninkiškas ačiū tau, mme Roche!).

Dauguma skaitytojų Vokietijoje, kaip teigia beveik visos šios knygos apžvalgos, skaitydami patiria nemenką šoką: analinis seksas moters iniciatyva, grupinė masturbacija, nemalonūs kūno kvapai, moters gleivinė (ir gleivės, aišku) bei pan.t.t.

Knyga, kaip teigia Kulturnews.de nėra pigi provokacija — tai drąsus kūrybinės laisvės elgtis su savo kūnu/jo poreikiais ne pagal sustabarėjusias, netgi sveikatai žalingas seksualinių tabų bei higienos taisykles. Nuolat bijoti save (ir kitus) maloniai liesti, sukelti kitiems nemalonių kvapų ar nuolat kruopščiai skustis nėra sveika. Išsilaisvinantis saikas higienoje ir paklusime paprotinėms taisyklėms (prievartoje sau) yra ypač patartinas mumi, brangūs tautiečiai/-ės!

Skaitau ašai raštus garbiųjų kolegų, ir omenyse randasi prisiminimai buvus tokius šubravcus - stebėtinai į juos daromės panašūs, sakyk ką nori, tik represijų betrūksta

“Шубравцы” (от польск. szubrawiec — прощелыга), шутливое самоназвание литературно-общественного кружка польской интеллигенции в Вильнюсе в 1816—22. ““Шубравцы”” издавали сатирический еженедельник “Wiadomości Brukowe” (”Уличные известия”), в котором критиковали в духе либерального просветительства обскурантизм, сословную спесь шляхты, слепое подражание иностранным модам. В кружке был принят церемониал, пародировавший обряды масонства.

““Шубравцы”” поддерживали связь с кружками патриотической молодежи — “филаретами” и “филоматами”. Кружок ““Шубравцы”” распался после закрытия властями его журнала и в результате преследований масонских и др. организаций. - Большая Советская Энциклопедия (http://www.oval.ru/enc/84628.html)

O čia lietuviškas išsamus straipsnėkas apie liberaliuosius netikėlius, seimelius ir baublius - nepatingėkit pavartyti, nuostabūs tie ekskursai į medium-distance istoriją - http://www.straipsniai.lt/rinkimai/puslapis/5877

Naršydamas apie šubravcus, radau tekstą apie tūlą Antakalnyje gimusį nenaudėlį Osipą (Julijaną) Senkovskį (aka Karlo Karlini, Ženichsbergas, Bitervaseris etc.), jo kūrybą (St.Peterburgo žurnalas “Balamutai”, “Fantastinės barono Brombeuso kelionės” etc.). http://images.google.lt/imgres?imgurl=http://archivsf.narod.ru/1800/osip_senkovsky/senkovsky.jpg&imgrefurl=http://archivsf.narod.ru/1800/osip_senkovsky/index.htm&h=396&w=300&sz=10&hl=lt&start=2&um=1&tbnid=7gLgnM_lVviWgM:&tbnh=124&tbnw=94&prev=/images%3Fq%3D%25D1%2588%25D1%2583%25D0%25B1%25D1%2580%25D0%25B0%25D0%25B2%25D1%2586%25D1%258B%26um%3D1%26hl%3Dlt%26sa%3DN

Hūhlas iš tiesų labai naudingas žmonijos išradimas - nuneša į tokias vietas, kad niekad pac neprisiruoštum.

Mus supantys objektai kartais nustebina savitais garsais. Štai antai greičiausiai Brazilijoje gyvenantis asmuo užfiksavo kalbantį unitazą, kuris anot jo skandavo mūsų blogo pavadinimą. 

Aišku tik viena, jog blogo minties gylis pasiekia, net negyvus objektus. Tačiau po paskutinio AD pamąstymo apie ekspermentus su seneliais, galima įsivaizduoti, jog gūdžiose amazonės džiunglėse vyksta baisūs ekspermentai ir negyvi keramikos gabalai paverčiami nuostabiais operos solistais.

Taigi klausykimės, ką kitą kartą mums papasakos baltas pisuaras.