…B L I G…B L O G…B L U G…

vo blyn, pasilaidojimas gyvam pasirodo yra krūta psichoterapija Kaip BG sakydava - ох ты жизнь моя-самсара, ох подружки-горький хрен

“Dujininkai į namus neša žydrąją ugnelę” — taip eilėraštyje vaikams “Dujininkai” šią profesiją apibūdino toks aukštaičių kilmės sovietų lietuvių poetas Anzelmas Matutis. Gal būt tuomet (pilkais Brežnevo eros metais) tai skambėjo romantiškai, bet nūnai man tos eilės sukelia vis daugiau nemalonaus šiurpo. Tiksliau, kaskart, kai paskaitau apie rusų naftos-dujų monstro Gazpromo žygius padaryti ES dar labiau priklausomą nuo jojo, prisimenu tas Matučio eiles ir jų paslėptą, pilną, ėė …, analinės agresijos prasmę.

Analinės agresijos??(!!) (šioje vietoje nesupratingai sukosėkite) Ai, nenustebkite (BBB dar ne taip parašys)!

Čia mat remiuosi kadaise garsiu froid-marksistu Wilhelmu Reichu, kursai ano amžiaus pirmoje pusėje buvo išradingai susiejęs froidistinių seksualinių neurozių ir marksistinių ekonominių-socialinių konfliktų teorijas. Pagal jį, noras turėti kuo daugiau valdžios (o tai ir demonstruoja Gazpromas kaipo stipriausia Putino Rusijos atauga) yra nesugebėjimas išaugti iš analinio (kūdikiško) seksualumo — tokis rimtas, sunkus emocinis nebrandumas. Šiurkštesniais žodžiais, Gazpromas siekia kuo labiau gaidinti per visokius naftotekius ir dujotekius močiutę ES, kad tik ši labiau gerbtų, mylėtų (”negalėtų išsiversti be”), trokštų visomis prasmėmis dukrytės Rusijos. Panašu į tiesą — tie dujininkai iš tiesų mums bruka savo “žydrąsias ugneles” už ekonominės, politinės, bet, svarbiausia, emocinės priklausomybės nuo Moskovijos antkainį.

Ką daryt? Pasiūlyt atgal “čigono meilę” — t.y. įsipareigoti ilgalaikiam masiniam seksui su Rusija be kontraceptikų ir džiaugsmo, per prievartą?

Na jau ne! Kaip sako aktyvistai iš LGL — jei išprievartavimas neišvengiamas, pasistenk padaryti jį malonų beigi asmeniškai naudingą (prisiteisti kompensaciją kartais netgi įmanoma). Štai mano makaulėje išsidistiliavo planas įveikti mūsų (ES mokesčių mokėtojų) priklausomybę nuo iškastinio Gazpromo kuro:

A. Gazpromo ištekliais (kur nuo jų dingsi, ypač trumpalaikėje perspektyvoje) gaminti kuo daugiau vandenilio fuel cell technologijoms (neužmirštant jų kuo labiau plėtoti, savaime suprantama) [čia inžinieriams iš DG Research].

B. Vietoje žemės ūkio (kurį derėtų liberalizuoti Afrikos, Lotynų amerikos ir Azijos žemdirbių naudai) subidijas skirti vėjo, geoterminei ir saulės energetikai vietos bendruomenių mastu plėtoti. [čia tegu EK sprendžia, nes žemdirbiams nepatiks].

C. Skirti mokestines lengvatas statantiems naujus arba pertvarkantiems senus būstus į energiją taupančius, mažo poveikio aplinkai būstus (man labiausiai patinka stogų izoliavimas dirvožemiu ir vėjo mikro-turbinų panaudojimas visokių skersvėjų ir kintančios krypties vėjui semti namų ūkyje, nes pas mumi nei su ta saule, nei su ta geotermine energija nelabai ir išsiversi). [čia galima ir patiems pradėti daryti, nelaukiant valdžios malonių].

Kas dar? Berods, dar galimą būtų skatinti naudoti daugiau ekologiškai saugesnio viešojo transporto bei dviračių, o gal išvis persėst ant arklių? Grįžt į 19 a. logistikos lygį? Nežinau, nesu ekspertas — ale daryt “kažką” reikia jau dabar, daryti kiekvienam!

Hei-o, BBB bendrija — steigiam eko-kibucą kur nors Neries pakrantėje, pardavę savo centralizuotai šildomas, nuostolingas chatas!

Jūs nenustebkite perdėm (man labai patinka šitas dviprasmiška kalbos lytis), bet žmonės (tinklonaršos, ne šiaip pašlemėkai iš gatvės) aptinka mūsų BBB ieškodami labai KEISTO komplekto dalykų. Štai raktažodžių, atvedusių paieškų sistemosi ing BBB, suvestinė už visų jojo gyvavimo laikų (miela, a-ne?):

Turėjome aksominę revoliuciją, dabar turėsim aksominę augančio vartojimo infliacijos sąlygomis prarają. Romas Lazutka šiandien LRT i-vartuose rašo:

Dešimties procentų turtingiausių ir dešimtadalio vargingiausių žmonių vartojimo skirtumai artėja prie dešimties kartų. Kaip suvokti šį vartojimo skirtumą?

Įsivaizduokime du maždaug Kauno dydžio miestus. Vieno iš jų gyventojai vidutiniškai vartoja pagal Norvegijos, kito – pagal Kubos standartus. Maždaug tokie skirtumai tarp tų dviejų Lietuvų ir jie dar sparčiai auga.

Taigi ir dviejų Kaunų nereikia įsivaizduoti. Užtenka pažiūrėti į Vilniaus centrą (senamiestis ir Konstitucijos pr.), o po to į, sakykime, Naująją Akmenę — ir viskas stojasi piestu į vietas. Man juokingiausia tai, kad turintys apmokamą darbą Lietuvos gyventojai “investuoja” arba į būsto paskolų vergiją, arba į drabužius (kaip vokiečiai teisingai juos vadina, Klamotten, skudurai) ar greitai senstančią buitinę techniką.

Tuo tarpu išmokti ko nors naujo, gauti kokią naują papildomą kvalifikaciją — anei blium, anei bliam Pūko ir Lietaus radijo klausytojų moliūguose nesuskamba. Tegu dabar mokosi moksleiviai (nors jie ir taip to nedaro) — mes jau maždaug “atsimokėme”.

Vansi išeina, kad geriausiai Europos socialinio fondo lėšas “mokymams” naudoja Akropolis ir kiti super-vartojimo centrai: ko neišmokai, prisilaižysi ten (mokėdamas mega-antkainius už kinišką šlamštą). Ogi neišmokai (tiksliau, nesimokai ar neatrodo, kad ketini) štai ko: realistiško asmeninių finansų tvarkymo ir savo kūrybinių galių (sugebėjimo maloniai, “pelningai” atnaujinti savo elgseną, veiklą, aplinką) išlaisvinimo bei, atleisk už štampą, nuolatinio plėtojimo. The Economist antai teigia, kad dabartinė lėtinė pasaulio finansų krizė kyla būtent dėl masiško asmeninių lėšų tvarkymo/planavimo neraštingumo (paprasčiausių dalykų neišmanymo. Tai ką jau kalbėti apie “kūrybines galias”: nesename “Verslo klasės” (neapkaltinsi kairumu) numeryje skaitome:

Prieš keturiasdešimt metų [menka paguoda, visgi -- A.D.] amerikietis George’as Landas ištyrė 1600 penkiamečių ir nustatė, kad net 98 proc. iš jų turi ryškių kūrybinių gebėjimų. Kai tiems vaikams sukako dešimt, testą mokslininkas pakartojo. Kūrybingi išliko tik trečdalis. Po penkerių metų vėl pakartoto testo rezultatai dar graudesni: tik dvylika proc. kūrybingų paauglių.

Khmm… . Kaip sakė toks personažas Vy (iš A. Moor’o “V for Vendetta“), jei tu ieškai kaltų — tai pasižiūrėk į veidrodį!.

Jos yra stebėtinai panašios visur, kur jas stebėjau, nes visuomet sukasi aplink vyriškus lyties organus ir nutikimų su jais įvairovę, tačiau kai kurios stulbina savo išskirtiniu keistumu. Žemiau pateikiu tokią, be komentarų.

Eilę metų konsultavęs verslo ir viešojo sektoriaus klientus dėl ES struktūrinių fondų paramos su didžiu nerimu peržiūrėjau kelias video-naujienas LRT svetainėje. O Šventas Izidoriau (žemės ūkio globėjau), o Šventas Julijonai Hospitalieriau (kaimo turizmo globėjau), o Šventas Izidoriau Sevilieti (kaži, kas globoja pačius struktūrinius fondus — gal buhalterių ir finansinykų globėjas Šv. Matas Apaštalas?)!!!

Pasirodo, struktūrinių fondų srovės sutrikimai kirto per dvi svarbias Lietuvos kasdienybės tradicijas. Pirma, Lietuva, ypač jaunieji Panevėžiečiai, negalės dalyvauti Europos pučiamųjų orkestrų varžybose Norvegijoje. Antra, vis mažiau sidabrinių gagarų atskrenda vasaroti Lietuvon (krinta kaimo turizmo paslaugų paukščiams lygis? tai į kokį velnią tie kaimiečiai investuoja? į keturračius vandens dviračius?).

Nors, čia gal tik pastarųjų dienų (iš tikro dešimtmečių) žiniasklaidos efektas: ji tapo kaip tokia didžiulė juoda dėžė su elektroniškai stiprinamu aido-miražo efektu: kiekvienas ten patekęs pirstelėjimas griaudi kaip perkūnas ir žaižaruoja kaip Vezuvijaus išsiveržimas. Šalia to, neįtikėtinai banalūs ir visiškai atsieti įvykiai tampa lyg vieno pasaulinio sąmokslo padaryti mūsų gyvenimą įvairiai, nenusibostančiai kamuojantį dalys.

Taip ir Us-pis-kachą būtų galimą apkaltinti dėl sidabrinių gagarų nenoro atvykti į Lietuvą, o “karą keliuose” (arba karą kelnėse) — dėl Panevėžio pučiamųjų negebėjimo nuvykti Norvegijon.

Nors, kaip besuktum, mano mėgstamiausias atpirkimo ožys yra ASILAS RAUDONAIS BATAIS.

Pratęsdamas kolegos pamąstymus apie Valdonių šėliojimus, norėčiau pablevyzgoti apie ēdamais (lv). Nereikia pamiršti, jog ko gero viskas prasidėjo dar nuo gūdžiais 60 - aisiais nupieštos piramidės ir fiziologinių poreikių.Pagrindinis priespaudos ir poveikio įrankis tampa maistas! Jau nuo spuoguotos vaikystės vyrai yra nubrukami prie stalo ir atitraukiami nuo puodų. Laikui bėgant daugelis iš jų praranda sveiką gebėjimą valdyti kulinarines subtilybes. Visiškai atrofuotas virtuvinis mąstymas tampa pirminiu poveikio įrankiu.  Kaip žinia fiziologinių poreikių nepatenkinimas priveda prie didelės panikos ir štai čia valdonės pradeda manipuliacinį procesą. Mano kuklūs empiriniai tyrimai parodo, jog vyro kulinarinių gebėjimų atrofacija (pvz. liaudyje sakoma: jis negali net sumuštinio susitepti) tiesiogiai koreliuoja su moters emocinio smurto kiekiu. Taigi, man rodos viskas yra paprasčiau, tereikia leisti vyrui pasireikšti virtuvėje ir moteris neteks savo pagrindinio kozirio.

Bet pamirškime šias batalijas (tuo užsiima genderistikos asas AD),nes daug idomesnė yra tyrimų kryptis - maistas ir karas. Netyčia man teko pamatyti labai įdomų filmuką, kuris iliustruoja paskutinius karinius konfliktus per maistą. 

Mano vaizduotėje sužmėžavo lietuviški maisto kariai, kaip antai volascepelinas arba vėdarai šaudantys baltosios mišrainės likučiais ir leidžiantys nuodingas dujas. Nuostabus mūšis, tikrai galime laimėti prieš amerikietiškus hamburgerius ar prieš bratwursta.

Tad į kovą mielieji gurmanai. Beje, nepamirškime sunkiosios artilerijos  - KAR KOS.

… iš kapų milžinų — taip rašė kun. Maironis, matyt prisiskaitęs kokių tuomet madingų okultinių-nekromantinių pasakų apie zombius, Viktoro von Frankenstein‘o pastangas ir pan. Tiesa nežinia, kaip ten būtų jam sekėsi su tais seneliais, kai jau jie būtų prikelti — nesu tikras, ar Maironis daug iš jų išgirstų, ar bent jau tai, ko tikėjosi.

Bet kaip prikelsi? Vien poetinio palinkėjimo čia neužteks — ne apie lietuvių valstybingumą kalba. Argi taip jau viskas materialu ir ar miręs kūnas, jį vėl kiek paskrudinus elektra-magnetais, kiek papirinus naudingomis trąšomis, užveržus veržlę šen bei ten vėl pražydėtų kaip Salomėja Neris pokario laikotarpiu?

[Šiaip dar 18 a. prancūzų autorius Julien'as de La Mettrie buvo parašęs tokią knygelę, suteikusią naują įvaizdį žmogui kaip kūniškam, materialiam agregatui, veikiančiui pagal mechanikos ir pan. dėsnius -- "Žmogus-mašina" (L'Homme Machine), toks dviejų šimtų metų senumo traktatas apie RoboCopą. Kas netingi, gali pasiskaityti jį visą angl. k.]

Sunku patikėti, kad ne tik literatūrinis Frankensteinas, bet ir mūsų brangūs sovietų protėviai mėgino šituo keliu eiti. Savo didžiai ir suglumusiai nuostabai atradau kažkokį Lenino premijos laureatą Briuchonenko, kuris kaip tik ir priartėjo prie frankensteiniskų idealų, tiesa, kaip ir dera rusų mokslininkui, pradėjo nuo šunų:

В 1928 году физиологи С.С. Брюхоненко и С.И. Чечулин демонстрировали живую голову уже теплокровного животного - собаки. Подключенная к аппарату искусственного кровообращения, она была достаточно активна. Когда на язык собачьей головы клали тампон, смоченный кислотой, он делал попытку выбросить раздражитель, если в рот помещали кусок колбасы - голова облизывалась. При направлении струи воздуха в глаза те моргали. В 1945-51 по методу Брюхоненко осуществлялось оживление организма человека.

Oi-ai! Atgijusi šuns galva (be kūno, žinoma)! Tai taip galima ir maironiškus senelius (bent galvas) gaivinti gal? Pasirodo, šito eksperimento pagrindu toks sovietų fantastikos rašytojas pavarde Beliajevas Sergėjus parašė gana nevykusį romaniūkštį “Profesoriaus Dowell’io galva” (nesu tikras, bet ar Sergėjaus Bulgakovo “Šuns širdis”, rašyta panašiu laikotarpiu, taip pat nėra įkvėpta tų šūnybių). Tiesa, taip ir neradau informacijos, ar Briuchonenkai pavyko eksperimentai su žmonėmis (toks dėkingas laikotarpis, 1945-51 metai — žmogiškosios medžiagos kiek nori, jei tik partija leidžia).

Kita vertus, liko stingdančio keistumo video, kuri ir kviečiu skaniai pasižiūrėti:

A.

B.

Idealu būtų konservuoti nūdienos nepriklausomybės signatarų, vyriausybių ministrų, prezidentų ir pan. galvas Briuchonenkos aparatūros pagalba specialiame TAUTOS PANTEONE, idant kiekvienas netolimos ateities maironis galėtų, užsinorėjęs bei sumokėjęs vartotojo mokestį, pakalbinti bet kuriuo opiu valstybingumo raidos klausimu.

Arba — persodinti jų smegenis į naudingus lauko darbus galinčius dirbti robotus (tokius jau kuria prof. Warwick’as).

Ak, užmiršau pasakyti, wikipedijoje galite sužinoti, kad tos dirbtinai sugyvinamos galvos gyvavo labiau minutes, nei valandas, kaip teigiama kine — nebent štai Warwicko eksperimentai su kiborgais pavyktų.

Gavęs daug neformalių ir jausmingų atsiliepimų į ankstesnį užrašą apie “tinginius” (daug maž du variantai — arba “jo, taip ir yra”, arba “o kaip kitaip priversi ir apsisaugosi?!”), nutariau padaryti nedidelę paiešką google su lietuviškais raktažodžiais “valdingas vadovavimo stilius” … . O, vaikeli!!!

Įdomiausia, kad didesnė dalis aptiktų vietų buvo arba straipsniai apie valdingas moteris, arba pačių moterų svarstymai forumuose (pvz. supermama.lt) apie tai, kodėl jos pačios/kitos yra valdingos ir kaip čia yra su vyrais, kurie patys, atrodo, “lenda po padu”:

Mano trys tetos iš mamos pusės (tame tarpe ir mama) yra vadovaujančios savo šeimoms. Ir visos susirado tokius panašius vyrus, kuriuos galima pakišti po padu. Nors vienas yra firmos gen. direktorius, kitas vairuotojas, trečias muzikantas dabar pensininkas. O ir mano šeimoje tas pat. Vyras kartais pajuokauja, na darbe 150 žmonių man paklūsta, o namie turiu klausyt žmonos. Aš manau, kad taip, nes mano žodis paskutinis (aš moku mokesčius, tvarkau pinigus, organizuoju atostogas ir t. t.). Įdomu ką mano vyrai apie valdingas moteris, gal jiems taip patogiau gyventi. [paryškinta mano -- A.D.]

Ar tikrai įdomu? Mat tuomet pasipila aistringos moterų išpažintys ir komentarai apie tai, kad, iš tiesų, vyrams “labai patogu” (viskas nuspręsta, jokios atsakomybės), o, jei ir ne, tai bent naudinga, nes moterys geriau nuspręs ir, be didelio emocinio smurto, subtiliai, privers vyrą daryti taip kaip reikia. Toks “slaptos moterų galios” kultas pasidarė — nė vieno vyro atsakymo tame kremiškai-rožinio fono (brrr!) forume. Man tos supermamytės pasirodė labai jau stereotipiškai matančios tiek save, tiek vyrus. Kažkoks užsitęsęs, save teisinantis galios žaidimas.

Prievarta ir atribojimas nuo reikšmingų sprendimų niekam nėra patogu (net, jei teigiama priešingai), nes žlugdo esminių asmens poreikių — savarankiškumo, kompetencijos ir susietumo su kitais — tenkinimą. Jautiesi priklausomas, manipuliuojamas ir kontroliuojamas. Įdomu čia kita: ar nėra taip, kad mes, Lietuvos vyrai, tiesiog nebuvome ruošti situacijoms, kai svarbiausius sprendimus dėl mūsų gyvenimo šeimoje “priima” moterys (t.y. imasi spręsti už mus). Nei mes mokame su jomis tartis (sunku “varžytis” su moters nuomonę: kaip tą daryti, kad nebūtum apkaltintas vyrišku valdingumu ar nepradėtum grasinti/vengti?), nei mes žinome, kaip nugalėti baimę, kad ji bet kada mus paliks (nepaisant mūsų pasitaikančios neištikimybės, mes norime pastovių santykių, tik nežinome, kaip juose abipusiai patogiai jaustis).

Absoliučią daugumą skyrybų inicijuoja moterys. Šalia to, verta paminėti dar vieną dalyką: dauguma Lietuvos benamių yra prasigėrę vyrai, gatvėje atsiradę dėl per skyrybas prarasto turto. Moterų emancipacijos ir valdingumo aukos?

Yra sveikai pastebinčių, kad moters įtūžio ar valdingumo demonstravimas daug ką iš vyrų ar ir moterų šokiruoja būtent dėl lyties stereotipų: moteris juk neva turėtų būti jausmingai švelni, šypsotis, o ne su šaltos neapykantos grimasa. Iš to neva seka, kad moteris-despotė yra geriau, nei moteris-bejausmis robotas, nes sveikai lieja savo emocijas (ji tiesiog turi neigiamų daugiau ir to gal reikėjo jos, ar jos giminės moterų išgyvenimui) ir su tuo galima tvarkytis. Tačiau — kaip?

Man atrodo, kad laikas atvirai pasakyti: moterų emocinis smurtas yra tiek pat nepriimtinas kiek vyrų fizinis (ir atvirkščiai, nors ir retesniais atvejais) — ar jis taikomas vaikams, ar partneriui, ar pavaldiniams, ar bendradarbiams. Jį taip pat dera stabdyti, nes tai — žlugdantis save ir aplinkinius galios žaidimas. Apie tai, kas yra galios žaidimai ir kaip juos stabdyti, maloniai prašau perskaityti šią Claude Steiner tinklaknygę.