…B L I G…B L O G…B L U G…

Kadaise sėdėdamas ties didžiu darbu tualete sumasčiau, kad yra viena neišnaudota patyrimų (ar patirčių?) turizmo niša, pareikalausianti Lietuvoje tik nedidelių investicijų, o kraštą padarysianti šios srities mėgėjų Meka. Gal jau supratote, bet kalbu apie savižudybes. Jums, tikiuosi, ne paslaptis, kad šiuo požiūriu (bene vieninteliu?) pirmaujame ES ir apylinkėse.

Na taigi: kadangi turime šioje pramogų srityje daug ekspertų, tai galėtume teikti mokamas savižudybių turizmo paslaugas (juk Lietuva — Hanibalo Lekterio tėvynė su memorialiniais jo takais, vis dėl to). Pagrindinis metų sezonas turėtų būti lapkritis, ypač aplink Vėlines-Hėlovyną. Klientams būtų siūlomos įvairios vienišos ar grupinės savižudiškų pramogų vietos, platus pasirinkimas būdų, tarp kurių:

A. Paprastoji smurtinė savižudybė su įvairiais įrankiais (pvz. smaugvirvės, pištalietai kaimo kapinėse) ar be jų (pvz. šokant nuo Stelmužės ąžuolo arba Seimo rūmų stogo).

B. Ištęsta cheminė savižudybė (ne šiaip degtinė promaišiui su kokainu, betgi tiesiog Vyrų Šalies alus bei kiti linksminamieji pilstukai vartojimui be perstogės, pvz. 10 m. — bet įmanu rengti ir pilstuko gėrimo varžybas su 90 proc. nusižudymo per 12 val.).

C. Ekstremali socialinė savižudybė (paliekant visą turtą, jei jo yra, valstybei arba giminėms ir išeinant gyventi gatvėje kokiems 5 m., vėlgi be perstogės vartojant arba odekolonus (kai įmanu), arba dervinius klijus, o prireikus — grybus).

Pirminė rinkos analizė rodo, kad pagrindinis klientas (kaip ir sekso turizmo atveju) — pusamžis vyras-europietis, ypačiai norvegas, vengras, suomis albo mūsų brolis litwinas, kuriam labiau rūpi ne staigūs ir intensyvūs, bet subtilesni ir ištęsti savižudybės malonumai.

Trumpalaikė finansinė sėkmė (ko ir trokšta visi Dainavos Šalies Tikri Vyrai) — garantuota! (kaip čia aš nepasiūliau šitos idėjos “Vertas milijono”??).

Eilę metų konsultavęs verslo ir viešojo sektoriaus klientus dėl ES struktūrinių fondų paramos su didžiu nerimu peržiūrėjau kelias video-naujienas LRT svetainėje. O Šventas Izidoriau (žemės ūkio globėjau), o Šventas Julijonai Hospitalieriau (kaimo turizmo globėjau), o Šventas Izidoriau Sevilieti (kaži, kas globoja pačius struktūrinius fondus — gal buhalterių ir finansinykų globėjas Šv. Matas Apaštalas?)!!!

Pasirodo, struktūrinių fondų srovės sutrikimai kirto per dvi svarbias Lietuvos kasdienybės tradicijas. Pirma, Lietuva, ypač jaunieji Panevėžiečiai, negalės dalyvauti Europos pučiamųjų orkestrų varžybose Norvegijoje. Antra, vis mažiau sidabrinių gagarų atskrenda vasaroti Lietuvon (krinta kaimo turizmo paslaugų paukščiams lygis? tai į kokį velnią tie kaimiečiai investuoja? į keturračius vandens dviračius?).

Nors, čia gal tik pastarųjų dienų (iš tikro dešimtmečių) žiniasklaidos efektas: ji tapo kaip tokia didžiulė juoda dėžė su elektroniškai stiprinamu aido-miražo efektu: kiekvienas ten patekęs pirstelėjimas griaudi kaip perkūnas ir žaižaruoja kaip Vezuvijaus išsiveržimas. Šalia to, neįtikėtinai banalūs ir visiškai atsieti įvykiai tampa lyg vieno pasaulinio sąmokslo padaryti mūsų gyvenimą įvairiai, nenusibostančiai kamuojantį dalys.

Taip ir Us-pis-kachą būtų galimą apkaltinti dėl sidabrinių gagarų nenoro atvykti į Lietuvą, o “karą keliuose” (arba karą kelnėse) — dėl Panevėžio pučiamųjų negebėjimo nuvykti Norvegijon.

Nors, kaip besuktum, mano mėgstamiausias atpirkimo ožys yra ASILAS RAUDONAIS BATAIS.

Taigi vakar nuėjova su pačia ing operhauzų: rodė Stompus (tiek daug prisižiūrėta jų buvo per visokius klipenzus, tai negalėjova nusedėt). Ai, žodžiu, bet, ką galiu pasakyt: kai atėjova, tai supratova, kad operhauzas yr visai NE TA vieta šitokiam renginiui. Kažkaip nesiderina. Kitas žingsnis būtų tik Cirque du Soleil nac. Filharmonijoj (Wilnenskoj, turiu momeny) arba, jeigu jau taip norite, Haendelio “Mesijošius” Siemens arenoje, su Bačkio įvadu ir švęsto vandens kibirais tribūnose.

Idantai suprastute, ką geidauju pareikšti, parengiau jumi trumpą fuotariportažą.

Štai ateini žmogus-inteligentas ing tų operhauzų ir žiūrai: ponios išsipustę, ponai apsirėdę, ant mėsingos odos sėdynių padribę — kas kavutę, kas linksminadą, o kas ir kokių magaryčių trukčioja (veizėkit, kaip gamtiškai sėdynės pernoksta ing pasturgaliukus — čia senovės, dar komunistinių dizainerių nuopelnas būsiąs).

Prisėdi su pačia kavos-pyragų pačiaumot, o čia veizi pro langų: nu kaip buvo mano žiloj sovietinėj vaikystėj, taip ir tebelikę, vien apskurę vėliavėlės ir grindys pakrikę (pairusios ta’asme). Tokia žaldokyne, žinot, dvelkia, kad rodos — tuoj kas ims Marcinkevičių su ašaromis, aukštu balsu deklamavot, ar ten Salomėją Nerį.

Nu žodžiu, o poskum einama ing instiklintų promenadų, kur wilenskas stambesnių vartotojų sluoksnis viens kitą apžiūri, ingvertina, būsimų partijų savo sūnom ar dūkrom pasjieška. Tokis savaitgalies špacyrgangas (vok. pasivaikštinėjims), “socijalizacija” vadinasi.