…B L I G…B L O G…B L U G…

šiandien “vilniaus diena” išspausdino žinią apie “golden fleece” apdovanojimus, amerikiečių organizacijos “tax payers for common sence” teikiamus didžiausiems ir beprasmiškiausiems mokesčių mokėtojų pinigų švaistūnams.

laikraštis, aišku, nepasivargino įdėti nuorodą į informacijos šaltinį, o organizacijos tinklapyje apie naujus apdovanojimus info neradau.

tačiau lietuviški ostapai gali būt ramūs - tas sarginis šuo, kuris juos pagarsintų, panašu, dar negimė. arba neužaugo, arba bijo, arba apsirijęs tingi išlįst iš būdos.

ir, matyt, neveltui į lietuvą grįžo irvingo normano paveikslas “aukso veršis” - baisiai jau prašosi lietuviški “aukso veršio apdovanojimai 1998-2008″.

nes į svogūnus politikams ateiti negėda - čia jiems nemokamas promo. o stebint kandidatų į “aukso veršio” nominacijas sėkmės istorijas, nervai eina į šaldytuvą, palūkėti už konservų dėžučių, kol baigsis reportažas.

dar vakar “žurnalisto tyrimas” (dėkui lrt už galimybę žiūrėti online ir naudotis archyvais) eilinį kartą bandė atverti akis užhipnotizuotu žvilgsniu žiopsantiems į valdovų rūmus.

trobos sąmata 207 mln., o kiek mokesčių mokėtojų pinigų bus sukišta į vidų - drįstama laikyti paslaptyje. jau nekalbant apie visą išnaglėjusių reikalo rėmėjų sapaliojimą. net tapkinis sako - pažiūrėsim, kas čia bus.

galgi reiktų lietuvoje prie seimo įrengti tokią 12 kėdžių viešą kavinę reikalams tvarkyti, o savivaldybės aikštėje į fontaną įmest auksinę vonią?

prie tų kėdžių koks tadas blinda kas mėnesį galėtų pririšt po mėnesio seimūną viešam pabendravimui su rinkėjais , o savivaldybės aikštėje būtų numaudomas/reabilituojamas vietinis nusidėjėlis.

18 savaitės fetišas:

(konceptualaus menininko markus hofer darbas ‘geignet zur zucht’)

savaitės aktualijos: partizaninė sodininkystė (guerilla gardening) bei 9 vyrų kankinimo būdai.

nuvylė mažas britų partizanų sodelis. hmm, ar tikrai ne dydyje esmė? lryto raštininkė brigita jonaitė (aiškiai nedrįstanti atskleisti savo tapatybės ir greičiausiai pasiskolinusi lietuvišką bridget jones atitikmenį) neabejotinai paprieštarautų.

juolab, kad jos 5 ir 6 vyrų kankinimo priesakai skamba taip: paguosti vyrą, jog kitąsyk mylėtis jam seksis geriau bei nupirkti jam erotiškus rožinius stringus. išties banalu, palyginus su pačios autorės išliaupsinta intrigantiška moterų natūra.

eitų bobos daržų ravėt ar užsiimų nudien madinga partizanine veikla, tai nereikėtų iš dyko buvimo spangti apie niekuo (sprendžiant iš straipsnio) nepagrįstą terorizmą vyrų atžvilgiu. Tuo tarpu, jei panašų dalyką (aišku, slapyvardžiu) publikuotų koks bigitas jonaitis, komentarų būtų ne 219.

Kadaise sėdėdamas ties didžiu darbu tualete sumasčiau, kad yra viena neišnaudota patyrimų (ar patirčių?) turizmo niša, pareikalausianti Lietuvoje tik nedidelių investicijų, o kraštą padarysianti šios srities mėgėjų Meka. Gal jau supratote, bet kalbu apie savižudybes. Jums, tikiuosi, ne paslaptis, kad šiuo požiūriu (bene vieninteliu?) pirmaujame ES ir apylinkėse.

Na taigi: kadangi turime šioje pramogų srityje daug ekspertų, tai galėtume teikti mokamas savižudybių turizmo paslaugas (juk Lietuva — Hanibalo Lekterio tėvynė su memorialiniais jo takais, vis dėl to). Pagrindinis metų sezonas turėtų būti lapkritis, ypač aplink Vėlines-Hėlovyną. Klientams būtų siūlomos įvairios vienišos ar grupinės savižudiškų pramogų vietos, platus pasirinkimas būdų, tarp kurių:

A. Paprastoji smurtinė savižudybė su įvairiais įrankiais (pvz. smaugvirvės, pištalietai kaimo kapinėse) ar be jų (pvz. šokant nuo Stelmužės ąžuolo arba Seimo rūmų stogo).

B. Ištęsta cheminė savižudybė (ne šiaip degtinė promaišiui su kokainu, betgi tiesiog Vyrų Šalies alus bei kiti linksminamieji pilstukai vartojimui be perstogės, pvz. 10 m. — bet įmanu rengti ir pilstuko gėrimo varžybas su 90 proc. nusižudymo per 12 val.).

C. Ekstremali socialinė savižudybė (paliekant visą turtą, jei jo yra, valstybei arba giminėms ir išeinant gyventi gatvėje kokiems 5 m., vėlgi be perstogės vartojant arba odekolonus (kai įmanu), arba dervinius klijus, o prireikus — grybus).

Pirminė rinkos analizė rodo, kad pagrindinis klientas (kaip ir sekso turizmo atveju) — pusamžis vyras-europietis, ypačiai norvegas, vengras, suomis albo mūsų brolis litwinas, kuriam labiau rūpi ne staigūs ir intensyvūs, bet subtilesni ir ištęsti savižudybės malonumai.

Trumpalaikė finansinė sėkmė (ko ir trokšta visi Dainavos Šalies Tikri Vyrai) — garantuota! (kaip čia aš nepasiūliau šitos idėjos “Vertas milijono”??).

Gavęs daug neformalių ir jausmingų atsiliepimų į ankstesnį užrašą apie “tinginius” (daug maž du variantai — arba “jo, taip ir yra”, arba “o kaip kitaip priversi ir apsisaugosi?!”), nutariau padaryti nedidelę paiešką google su lietuviškais raktažodžiais “valdingas vadovavimo stilius” … . O, vaikeli!!!

Įdomiausia, kad didesnė dalis aptiktų vietų buvo arba straipsniai apie valdingas moteris, arba pačių moterų svarstymai forumuose (pvz. supermama.lt) apie tai, kodėl jos pačios/kitos yra valdingos ir kaip čia yra su vyrais, kurie patys, atrodo, “lenda po padu”:

Mano trys tetos iš mamos pusės (tame tarpe ir mama) yra vadovaujančios savo šeimoms. Ir visos susirado tokius panašius vyrus, kuriuos galima pakišti po padu. Nors vienas yra firmos gen. direktorius, kitas vairuotojas, trečias muzikantas dabar pensininkas. O ir mano šeimoje tas pat. Vyras kartais pajuokauja, na darbe 150 žmonių man paklūsta, o namie turiu klausyt žmonos. Aš manau, kad taip, nes mano žodis paskutinis (aš moku mokesčius, tvarkau pinigus, organizuoju atostogas ir t. t.). Įdomu ką mano vyrai apie valdingas moteris, gal jiems taip patogiau gyventi. [paryškinta mano -- A.D.]

Ar tikrai įdomu? Mat tuomet pasipila aistringos moterų išpažintys ir komentarai apie tai, kad, iš tiesų, vyrams “labai patogu” (viskas nuspręsta, jokios atsakomybės), o, jei ir ne, tai bent naudinga, nes moterys geriau nuspręs ir, be didelio emocinio smurto, subtiliai, privers vyrą daryti taip kaip reikia. Toks “slaptos moterų galios” kultas pasidarė — nė vieno vyro atsakymo tame kremiškai-rožinio fono (brrr!) forume. Man tos supermamytės pasirodė labai jau stereotipiškai matančios tiek save, tiek vyrus. Kažkoks užsitęsęs, save teisinantis galios žaidimas.

Prievarta ir atribojimas nuo reikšmingų sprendimų niekam nėra patogu (net, jei teigiama priešingai), nes žlugdo esminių asmens poreikių — savarankiškumo, kompetencijos ir susietumo su kitais — tenkinimą. Jautiesi priklausomas, manipuliuojamas ir kontroliuojamas. Įdomu čia kita: ar nėra taip, kad mes, Lietuvos vyrai, tiesiog nebuvome ruošti situacijoms, kai svarbiausius sprendimus dėl mūsų gyvenimo šeimoje “priima” moterys (t.y. imasi spręsti už mus). Nei mes mokame su jomis tartis (sunku “varžytis” su moters nuomonę: kaip tą daryti, kad nebūtum apkaltintas vyrišku valdingumu ar nepradėtum grasinti/vengti?), nei mes žinome, kaip nugalėti baimę, kad ji bet kada mus paliks (nepaisant mūsų pasitaikančios neištikimybės, mes norime pastovių santykių, tik nežinome, kaip juose abipusiai patogiai jaustis).

Absoliučią daugumą skyrybų inicijuoja moterys. Šalia to, verta paminėti dar vieną dalyką: dauguma Lietuvos benamių yra prasigėrę vyrai, gatvėje atsiradę dėl per skyrybas prarasto turto. Moterų emancipacijos ir valdingumo aukos?

Yra sveikai pastebinčių, kad moters įtūžio ar valdingumo demonstravimas daug ką iš vyrų ar ir moterų šokiruoja būtent dėl lyties stereotipų: moteris juk neva turėtų būti jausmingai švelni, šypsotis, o ne su šaltos neapykantos grimasa. Iš to neva seka, kad moteris-despotė yra geriau, nei moteris-bejausmis robotas, nes sveikai lieja savo emocijas (ji tiesiog turi neigiamų daugiau ir to gal reikėjo jos, ar jos giminės moterų išgyvenimui) ir su tuo galima tvarkytis. Tačiau — kaip?

Man atrodo, kad laikas atvirai pasakyti: moterų emocinis smurtas yra tiek pat nepriimtinas kiek vyrų fizinis (ir atvirkščiai, nors ir retesniais atvejais) — ar jis taikomas vaikams, ar partneriui, ar pavaldiniams, ar bendradarbiams. Jį taip pat dera stabdyti, nes tai — žlugdantis save ir aplinkinius galios žaidimas. Apie tai, kas yra galios žaidimai ir kaip juos stabdyti, maloniai prašau perskaityti šią Claude Steiner tinklaknygę.

 Jūs manėt bus taip?

nea - bus taip -

The Dude: Fuckin’ Quintana… that creep can roll, man.
Walter Sobchak: Yeah, but he’s a pervert, Dude.
The Dude: Yeah.
Walter Sobchak: No, he’s a sex offender. With a record. He served 6 months in Chino for exposing himself to an eight year old.
The Dude: Oh!
Walter Sobchak: When he moved to Hollywood he had to go door to door to tell everyone he was a pederast.
Donny: What’s a… pederast, Walter?
Walter Sobchak: Shut the fuck up, Donny.

čia kai prisiskaitai AD blasphemouzijų - nevalingai sukyla atatinkantys vaizdzialiai :) 

nu ir в предачу -

Taip, jūs teisingai supratote — tai taisyklinga zanavykų tarme skambiai ištarta angliška minklė (crucial developments in rural areas), itin mėgiama užsienio konsultantų. Tokią jie dažnai naudoja nujautrinti (užmigdyti, supainioti, nuraminti) mokesčių mokėtojus, kai kalba sukasi apie kaimiečiams jokios apčiuopiamos naudos neduodančius didelio masto tarptautinius projektus, skirtus bendram tų kaimiečių labui.

Ar kalba eitų apie inovacijas kiaulininkystės sektoriuje, ar apie stručių fermų gausinimą pasienio regionuose — o gal vien apie sraigių augintojų sueigas (skirtas atsigerti gaivinančių gėrimų ir pasidalinti patirtimi) — vis išgirsti ką nors panašaus. Kartais ir po kelis kartus.

Ar projektai būtų kuriami eI-Ty, o kartu ir “žinių visuomenės” plėtrai, ar lyčių lygybei, ar (maloniai svaiginančiai savo neapibrėžtumu) visko su visais tinklaveikai — konsultantai vis žada pagaliau išbudinti kaimiečius iš jų, regis, amžino miego jų nutolusioje nuo didžiųjų permainų Arkadijoje.

Čia mūsų brolis (dažniausiai ne sesuo) konsultantas užsimiršta, kad sapnų galia, ypač kaimo sąlygomis, yra daug stipresnė už konsultantų poreikį pagrįsti kelionių ir analizių kaštus, kad ir kokios išpūstus. Dvikovoje “kaimo nepasitenkinimas PRIEŠ konsultantų pastangos” visuomet laimi jausmai, ne protingi strateginiai planai ar išsamūs ateities galimybių aprašymai.

Protu kaimiečių “nepažadinsi”, juos reikia aistromis, meile ir nuoširdžia pagarbą “imti”, į kaimo konsultacijų projektus kaip ing meilės aktą žiūrėti …

Yra visatoje daiktų, kurių į spintos kampą neužkiši: jie nuolat nemaloniais būdais (pvz. nepageidaujamu poveikiu asmenybei) primena apie save ir verčia turėti su jais bent jau estetinį (t.y. pasibjaurėjimo arba pasigrožėjimo) santykį. Vienas iš tokių yra mėnulis.

Man jau atrodė, kad mano vaikystės mėnulis — būsimų mokslinių ar ten karinių stočių, drąsių kosmoso inspektorių ir melioratorių mėnulis dingo kartu su šaltuoju karu (žr. puikią Viktoro Pelevino fikciją apie tai). Man jau dingojosi, kad mano jaunystės mėnulis — dеpresijos, ilgesio ir nepatenkinto libido mėnulis, papuoštas įžvelgiamais ant paviršiaus veidais, neva romantiška eilėdara ir prasta proza — taip pat amžiams nutolo kartu su ta nelengvos brandos stotele (pamenu, per vieną ypač jaudinančią pilnatį paskambinau vienam savo grupiokui 12 h. ir kvaršinau jo mieguistą galvą 8-o a. kinų poezijos pavyzdžiais, žinoma, apie mėnesieną ir draugystę, sutvirtinamą vynu).

Vėliau, brandesniame amžiuje, teko ne kartą susidurti su moterų agresijos ir smurto pateisinimais mėnulio fazėmis (kas man visuomet kėlė mažesnę pagarbą ir supratimą už prasto elgesio aiškinimą priešmenstruaciniu sindromu). Tačiau, jei mano ankstesnius santykius su šiuo dangaus kūnu galima labiau iliustruoti Jurgos Ivanauskaitės ar Viktoro Pelevino rašiniais, tai dabartinis jaunimas patiria visai kitokią jojo įtaką.

Gal būt Nietzsche buvo teisus dėl “amžinojo sugrįžimo”, o gal tai paryškėjusi kartų kaita (vertybės, svajonės ir pan.) — bet šiuo metu Mėnulis yra tapęs daugybės merkantilinių (kas palyginti nauja) ir inžinerinių (kas nenauja, bet skamba naujai finansinių svajų kontekste) projektų taikiniu. Maža to, visi šie aplink-žemiški projektai pradeda dominti netgi tokius trapaus grožio jaunuolius-medalininkus (turiu omeny spaudos numylėtinį Karolį Balčiūną), kurie, atrodytų, turėtų domėtis kur kas romantiškesniais dalykais. Na ką gi — vėl grįžta paguodžiančios “Техника молодёжи” vizijos apie grandiozines sporto sales-valgyklas 1000-iui galvų tame mėnulyje. Tik žinoma, daug mažesniu ir praktiškesniu, didesnę grąžą investuotojui žadančiu mastu.

Tai mat ne bet kas, o Google, robota tenai siųs, tai kažkokie amerikonai mobilaus ryšio stotelę mėnulyje įkurdins ir per ten siųs sms spamą … . Kas ne diena, tai vis naujos taikomosios mėnulininkystės perspektyvos. Gerai, kad ne visi aukštojo mokslo ir finansų pasaulyje su tuo mėnuliu duodasi: kaip gryno oro gurkšnį prarijau italų mokslinykų pranešimus apie tai, kaip jie po ilgų dešimtmečių tyrinėjimų ir eksperimentų atrado, kad kurios žuvys moka skaičiuoti net ligi keturių, o Fomalhauto žvaigždės apylinkės atrodo kaip Saurono (taip, to iš “Žiedų valdovo”) akis.

Na ačiū Tau J. ! (pagal pasirinkimą: Jėzau, Jehova arba Jadalbaofai)

Yra šalis, kur žmonės šneka
Linksmai, lyg paršai tarp daržų,
Ir meiliai skleidžia stiprų kvapą
Degtinės, Gucci ir dešrų.

…

Na, gal ir ne Gucci, bet nesuklystamai kažko bais’ brangaus. Įspūdžio jėgą stiprino dar ir nuolatinė garsų kakofonija: jau kelintą kartą restorano kartojamas ir gana nemuzikalus Jamiroquai’jaus CD (na-nana-nė na-na nė na-nanėna) pramaišiui su man iki šiol mįslingo Eugenijaus Ostapenkos šliageriu “Mano dviratukas”, kuriam buvo pritariama dviem balsais. Šia netikėta kakofoniją paįvairindavo dar ir retkarčiais garsiai dūžtantys indai. Nevalingai jauteisi atsidūręs ŠMC TV filmavimo vietoje.

Taip mes sutikome Vasario 16.

Viskas gana maloniai kontrastavo su aplinka — germano-skandinaviško stiliaus erotinio-pramoginio poilsio namais “Belvilis”. Prabangus smėliškai-rudas minimalistinis interjeras, malonus moteriškos lyties personalas, puikiai iššukuotas apytankis pušynas su ežeru, o už gretimo stalo — kaimo verslininkai ir pavargę merginos frotiniais “laisvalaikio drabužiais” (nors vaizdas piršo mintį, kad tai darbas, o ne poilsis).

Verslininkai nuolat gėrė degtinę tai su sultimis, tai su alumi, ir lyg mantrą kartodavo Ostapenkos dainos pirmąjį posmą. Merginos sėdėjo panarinusios žvilgsnius, užsinėrusios rankas ir piktai dėbsodamos į žvalumo likučių niekaip neprarandančius savo ar tai augintinius, ar tai klientus. Šie savo ruožtu karts nuo karto bandydavo kareivišku flirtu pralinksminti padavėjas, o kai jos ilgiau nekreipdavo į stalą dėmesio, karčiamos šeimininko tonu liepdavo apversti malkas gražiame vokiškame židinyje.

Kas labiausiai žavėjo juose, tai nuoširdus, sunkiai paslepiamas įsitikinimas, kad jie čia namie, čia jų Motina-Tėvynė, o sesuo jų — piemens sunki birbynė. Išsikėtoję ant ištaigingų svetainės centre, priešais židinį sustatytu puslankiu minkštasuolių jie linksmai kriokė, dainavo ir, valingai ar ne, kaustė visų dėmesį.

Svečių namų pavadinimas “Belvilis” man pasirodė tą vakar ir nepatriotiškas, ir netikslus. Jei jau naudoti romanų kalbų paveldą — tai žymiai labiau tiktų “Cavaleria Rusticana” (lot. kaimo garbė). Nors gal užtektų ir vertimo į Adomo Mickevičiaus (jei jis iš tikrųjų buvo lietuvis ir bent bandė lietuviškai kalbėti su tarnais) kalbą: GRĄŽKIEMIS (nosinė — marketingо priemonė dėmesiui ilgiau išlaikyti), o “Kaimo garbė” ar ta CR galėtų būti picerija rastiniame name (padavėjos o-lia-lia mergelių stiliuje, nuolat skamba Cicino ir Ostapenkos įrašai). Eureka: kuo greičiau reikia parduoti šią idėja tautinio TV žaidimo “Vertas milijono” mecenatams!

Šio projekto nudžiugintas ir prabudau šįryt namelyje tarp pušų, vis dar tebešvęsdamas Tautos Nepriklausomybės Nuo Bet Ko šventę visu savo kūnu ir siela. Supratau, kad aš myliu savo Tėvynę, noriu nuolat jai groti birbyne — ir taip žadinti kaimo verslininkus naujiems plėtros horizontams.